Sirakūzai it Siracusa gr Συρακοῦσαι lot Syracusae Italijos miestas rytinėje Sicilijos pakrantėje provincijos centras 123

Sirakūzai (it. Siracusa, gr. Συρακοῦσαι, lot. Syracusae) – Italijos miestas rytinėje Sicilijos pakrantėje; provincijos centras. 123,4 tūkst. gyventojų (2007). Kartą Cicerono apibūdintas kaip „didžiausias graikų miestas ir pats gražiausias iš jų visų“, dabar Sirakūzų senamiestis yra UNESCO pasaulio paveldo objektas. Yra istorinių-turistinių pramogų („Dionisijaus ausys“). Istorinis centras atstatomas nuo 1990 m.

Sirakūzai it. Comune di Siracusa
Archimedo aikštė

Sirakūzai 37°05′0″ š. pl. 15°17′0″ r. ilg. / 37.08333°š. pl. 15.28333°r. ilg. / 37.08333; 15.28333 (Sirakūzai)

Laiko juosta: () ------ vasaros: ()

Valstybė	Italija
Regionas	Sicilija
Provincija	Sirakūzų provincija

Meras	Roberto Visentin

Gyventojų (2016)	122 291
Plotas	207,78 km²
Tankumas (2016)	589 žm./km²
Altitudė	17 m

Pašto kodas	96100
Tel. kodas	0931
Tinklalapis	www.comune.siracusa.it
Vikiteka	Sirakūzai
Miesto globėjas (-ai)	Šv. Liučija

UNESCO	(angl.) (pranc.): 1200

Sirakūzai ir uolingasis
Pasaulio paveldo sąrašas
Vieta	Italija
Tipas	Kultūrinis
(Kriterijus)	ii, iii, iv, vi
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 1200
Regionas**	Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas	2005 (29 sesija)
Vikiteka:	Sirakūzai
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Istorija

Graikų laikotarpis

Sirakūzai ir jo apylinkės buvo apgyvendintos nuo senovės laikų. Tai rodo radiniai Stentinello, Ognina, Plemmirio, Matrensa, Cozzo Pantano ir Thapsos, kuris turėjo ryšių su Mikėnų Graikija, kaimuose.

Sirakūzai buvo įkurti 734 ar 733 m. pr. m. e. graikų naujakurių iš Korinto, vadovaujami Archiaso, kuris pavadino miestą Sirako, turėdamas galvoj netoli buvusią pelkę. Senovės miesto branduolys buvo maža Ortygijos sala. Naujakuriai pamatė, kad sala derlinga, o vietinės gentys geranoriškai nusiteikusios. Miestas augo ir klestėjo ir vienu metu buvo galingiausias graikų miestas visoj Viduržemio jūroje. Įkurtos kolonijos: Akrai (664 m. pr. m. e.), Kasmenai (643 m. pr. m. e.) ir Kamarina (598 m. pr. m. e.). Pirmo kolonisto palikuonys, vadinami Gamoroi, valdė, kolKillichiroi, žemesnioji miesto klasė, juos ištrėmė. Tačiau jie sugrįžo į valdžią 485 m. pr. m. e. , Gelos valdovo, dėka. Pats Gelo tapo miesto despotu ir perkėlė Gelos, Kamarinos and Megeros gyventojus į Sirakūzus pastatyti naujus Tychės ir Neapolio kvartalus už miesto sienų. Jo naujų statybų programai priklausė naujas teatras, suprojektuotas Damokopo, kuris suteikė miestui klestintį kultūrinį gyvenimą: tai pritraukė Eschilą, Ario iš Metimos, Eumelą iš Korinto ir Sapfo, kuri buvo ištremta iš Militenės. Kylanti Sirakūzų galia padarė konfliktą su Kartagina, kuri valdė vakarinę Siciliją, neišvengiamu. Himeros mūšyje Gelo, susijungęs su Teronu iš Agrigento, įtikinamai nugalėjo Afrikos pajėgas, vadovaujamas Hamilkaro. Šventykla Atėnės garbei (šalia dabartinės katedros) buvo pastatyta šiam įvykiui priminti.

Po Gelo valdė jo brolis , kuris kovojo su etruskais prie Kumų 474 m. pr. m. e. Simonidas iš Keoso, ir Pindaras, kurie lankėsi rūmuose, šlovino jo valdymą. Trasibulas (467 m. pr. m. e.) įvedė demokratinį režimą. Miestas plėtėsi į Siciliją, kovodamas su maištingais Sikulais, ir Tirėnų jūroje rengė ekspedicijas į Korsiką ir Elbą. Vėlyvam V a. pr. m. e. Sirakūzai kovojo su Atėnais, kurie norėjo daugiau resursų Peloponeso kare. Sirakūzai gavo Spartos, Atėnų priešo kare, generolo paramą nugalėti atėniečius, sunaikinti jų laivus ir palikti mirti nuo bado saloje (). Sirakūzai suteikė 3000 parama Kyro Jaunesniojo Dešimties Tūkstančių Armija.

Po to, IV a. pr. m. e. pradžioje, tironas Dionisijus Vyresnysis kovojo su Kartagina ir nors prarado Gelą ir Kamariną, neleido užimti visos Sicilijos. Po konflikto pabaigos Dionisijus pastatė didžiulę tvirtovę Ortigijos saloje ir 22 km ilgio sienas juosiančias visus Sirakūzus. Po antro ekspansijos laikotarpio, kurio metu buvo sugriauti Naxos, Katanija ir , prasidėjo karas su Kartagina (397 m. pr. m. e.). Po įvairių sėkmės posūkių kartaginiečiai sugebėjo apsiausti pačius Sirakūzus, bet maras juos nustūmė atgal. Sutartis 392 m. pr. m. e. leido Sirakūzams praplėsti valdas įsteigus Adrano, Ankonos, Adrijos, Tindario ir Tauromenų miestus ir užkariavus Regio Kalabriją žemyne. Be karo reikalų Dionisijus garsėjo kaip meno rėmėjas ir pats Platonas kelis kartus lankėsi Sirakūzuose.

Jo įpėdinis buvo Dionisijus Jaunesnysis, kurį Dionas ištrėmė 356 m. pr. m. e. Tačiau dėl vėlyvesnio tironiško valdymo, Dionisijus susigrąžino sostą 347 m. pr. m. e. įvedė demokratišką vyriausybę 345 m. pr. m. e. Užsitęsusios vidinės kovos susilpnino Sirakūzų įtaką saloje ir Timoleonas bandė pataisyti situaciją kartaginiečius prie Krimiso upės 339 m. pr. m. e. Partijų rietenos atsinaujino po jo mirties ir baigėsi kito tirono, Agatoklio, iškilimu, kuris užėmė valdžią 317 m. pr. m. e. Jis atnaujino karą prieš Kartaginą su kintančia sėkme. Jis laimėjo moralinę pergalę perkeldamas karą į Kartaginos žemes Afrikoje, padarydamas daug žalos priešui. Tačiau karas baigėsi taikos sutartimi, kuri nedraudė kartaginiečiams kištis į Sirakūzų politiką po Agatoklio mirties (289 m. pr. m. e.). Piliečiai paprašė iš Epyro pagalbos. Po trumpo Pyro valdymo Hiero II užėmė valdžią 275 m. pr. m. e.

Hiero pradėjo 50 taikos ir klestėjimo metų, kuomet Sirakūzai tapo viena įžymiausių Antikos sostinių. Jis išleido vadinamąją Lex Hieronica, kuirią vėliau romėnai pritaikė valdydami Siciliją. Jis taip pat padidino teatrą ir pastatė naują didžiulį aukurą, „Hiero’s Arą“. Jam valdant gyveno garsiausias sirakūzietis, gamtos filosofas Archimedas. Tarp daugybės jo išradimų buvo karinės mašinos, įskaitant Archimedo letenas, vėliau panaudotas prieš romėnų apsiaustį. Literatūroje veikė ir kiti.

Hiro įpėdinis Hironimas (valdė nuo 215 m. pr. m. e.) nutraukė taiką su romėnais, kurie vadovaujami Marko Klaudijaus Marcelo apsiautė miestą 214 m. pr. m. e. Manoma, kad miestas krito taikos partijai atidarius mažas duris derėtis dėl taikos, bet romėnai pro jas prasiveržė ir paėmė miestą, nužudydami Archimedą.

Nuo Romos valdymo iki Viduramžių

Nors nuolat smukdami Sirakūzai išliko Romos valdžios Sicilijoje sostine ir pretoriaus vieta. Miestas liko svarbiu uostu prekiaujant tarp rytinių ir vakarinių imperijos dalių. Krikščionybė mieste paplito Pauliaus iš Tarso ir švento Marziano, pirmojo miesto vyskupo, padariusio Sirakūzus vienu iš pagrindinių proseolitizmo (Čia: religijos pakeitimo) centrų vakaruose, pastangomis. Persekiojimo laikotarpiu buvo išraustos katakombos dydžiu nusileidusios tik Romos.

Po vandalų valdymo Sirakūzus ir salą Bizantijos sugrąžino Belisarijus (535 m. gruodžio 31 d.). Nuo 663 iki 668 m. Sirakūzuose buvo dvaras kaip ir visos Sicilijos bažnyčios centras.

Kita apsiaustis 878 m., pasibaigusi žiauriu miesto nuniokojimu, pradėjo du šimtmečius musulmonų valdymo. Sirakūzai perleido sostinės statusą Palermui. Katedra buvo paversta mečete ir ketvirtis Oligijos salos perstatyta Islamo stiliumi. Miestas vis tiek palaikė svarbius prekybinius ryšius ir namuose klestėjo kultūrinis gyvenimas: keletas arabų poetų, įskaitant Ibn Hamdį, svarbiausią XII a. Sicilijos poetą, gyveno čia.

1038 m. Bizantijos generolas Džordžas Maniaces atkariavo miestą nusiųsdamas šventosios Liusi relikvijas į Konstantinopolį. Jo vardu pavadinta pilis Ortigijos iškyšuly, nors pastatyta Hohenštaufenams valdant. Normanai įsiveržė į Sirakūzus, vieną iš paskutinių saracėnų tvirtovių, 1085 m. po visą vasarą trukusios Rodžerio I iš Sicilijos ir jo sūnaus Džordano iš Hautevilio, vėliau tapusio miesto grafu, apsiausties. Buvo pastatyti nauji kvartalai, o katedra atstatyta kaip ir kitos bažnyčios.

1194 m. Henris VI iš Švabijos užėmė Sirakūzus. Po trumpo Genujos valdymo (1205–1220 m.), pagyvinusio prekybą, Sirakūzus susigrąžino imperatorius Frederikas II. Jis pradėjo Castello Maniace, Vyskupo rūmų ir Belomo rūmų statybas. Frederiko mirtis atnešė neramumus ir feodalinę anarchiją. Kovoje tarp Andžou ir Aragono monarchijų, Sirakūzai palaikė Aragoną ir nugalėjo Andžou 1298 m. gaudami iš Ispanijos valdovų daug privilegijų. Boroniškų šeimų pranašumas matyti Abela, Čiaramonte, Nava, Montalto rūmų statyboje.

Šiuolaikiniai Sirakūzai

Miestą sugriovė du dideli žemės drebėjimai 1542 ir 1693 m. ir maras 1729 m. XVII a. negandos amžiams pakeitė Sirakūzus kaip ir visą Val di Noto, kurio miestai buvo atstatyti su tipiniu Sicilijos baroku, laikomu būdingiausia meno išraiška Pietų Italijoje. 1837 m. cholera sukėlė maištą prieš Burbonų valdžią. Bausmė buvo provincijos sostinės perkėlimas į Noto, bet neramumai nebuvo visiškai numalšinti, nes sirakūziečiai dalyvavo 1848 m. revoliucijoje.

Po Italijos sujungimo 1865 m. Sirakūzai vėl tapo provincijos sostine. 1870 m. sienos buvo nugriautos ir pastatytas tiltas į Ortigijos salą. Po metų buvo nuvestas geležinkelis.

Miestas buvo smarkiai sugriautas po sąjungininkų ir vokiečių bombardavimo 1943 m. Po Antrojo pasaulinio karo šiauriniai Sirakūzų kvartalai patyrė smarkią, dažnai chaotišką, plėtrą dėl greitos industrializacijos.