Mangaja

21°55′17″ p. pl. 157°55′23″ v. ilg. / 21.92139°š. pl. 157.92306°r. ilg. / 21.92139; 157.92306

Mangajos vaizdas iš kosmoso

Mangaja (angl. Mangaia) – vulkaninė sala Ramiajame vandenyne, priklausanti pietinei Kuko salų grupei, labiausiai nutolusi į pietus.

Geografija

Geologai salą laiko seniausia vandenyne – 18 mln. metų. Virš jo dugno iškilusi 4750 m. Sausumos plotas – 51,8 km². Saloje dominuoja centrinė vulkaninė plynaukštė, apsupta fosilizuoto koralinio rifo (makatea), kurio uolos iškyla į 60 m aukštį. Tarp jų gausu požeminių olų su stalaktitais ir stalagmitais. Aukščiausia salos kalva Rangi-motia virš jūros lygio iškilusi 169 m. Pietinėje salos dalyje telkšo gėlavandenis ežeras Tiriara.

Salą sudaro 6 administraciniai rajonai: Tava'enga, Karanga, Ivirua, Tamarua, Veitatei, Kei'a. Jie dar skirstomi į smulkesnius administracinius vienetus tapere. Mangajoje gyvena apie 700 žmonių. Salos sostinė – Oneroa kaimas vakarinėje salos pusėje, kitos 2 gyvenvietės – Tamarua pietuose ir Ivirua šiaurės rytuose. Mangajoje moterys iš spalvingų kriauklelių gamina garsius Kuko salose vėrinius, kitus papuošalus, kuriuos įsigyja salos svečiai. Vietiniams žmonėms svarbus pragyvenimo šaltinis yra kokoso riešutai. Antropologų dėmesį čia patraukia daug pasakojamų legendų ir mitų. Vartojamos Kuko Salų maorių ir anglų kalbos.

Istorija

Salos žemėlapis

Iki pirmųjų apsilankymo saloje gyveno karingai nusiteikusios gentys, kurios varžėsi dėl žemių ir maisto šaltinių. Rašytiniuose šaltiniuose minimas pirmasis iš europiečių 1977 m. čia apsilankė kapitonas Džeimsas Kukas, kuris nebuvo sutiktas svetingai. 1823 m. čia priešiškai buvo sutiktas ir misionierius Džonas Viljamsas. Nors 1988 m. saloje buvo paskelbtas britų protektoratas, vietinės gentys dar ilgai nepakluso centrinei valdžiai.

Nuorodos

Vikiteka: Mangaja – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Mangajos rajonai
• Mangajos gamta 2012-02-04 iš Wayback Machine projekto.
• Mangajos aprašymas