Volgos–Dono kanalas

Volgos–Dono kanalas (rus. Волго-Донской канал), Lenino vardo Volgos–Dono laivybinis kanalas (Волго-Донской судоходный канал имени В. И. Ленина) – laivybinis vandens kanalas Rusijoje, Volgogrado srityje; jungia Volgos ir Dono upes. Vakarinis jo galas įeina į Dono upės Cimliansko tvenkinį netoli Kalačo prie Dono miesto, rytinis galas – į Volgos upę Volgogrado pietiniame pakraštyje. Ilgis 101 km. Yra 13 šliuzų. Kanalu gali plaukti iki 5000 t talpos ir 3,5 m grimzdos laivai.

Kanalo šliuzas

Istorija

Kanalo schema

Planai sujungti Kaspijos ir Juodosios jūros baseinus kilo dar XVI amžiuje. 1569 m. turkų sultonas nusiuntė 22 tūkst. karių aukštyn Dono upe, kad šie iškastų kanalą į Volgą. Tačiau jiems nepavyko per du mėnesius nieko nuveikti. Kasėjai pareikškė, kad net „visa turkų tauta per 100 metų neiškastų kanalo“. 1697 m. caro Petro I įsakymu pradėtas kasti kanalas tarp Volgos ir Dono intakų – Ilovlės ir Kamyšinkos. Tačiau inžinierius Johanas Brekelis nesugebėjo reikiamai vykdyti darbų. O planus nutraukė karas su Švedija. 1920 m. vėl pradėti kasybos darbai tačiau juos užbaigti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. 1948 m. sovietinė valdžia įdarbinusi politinius kalinius pradėjo grandiozines statybas. Statybos darbai truko vos 4,5 metų (81 km ilgio Panamos kanalas kastas net 34 metus). 1952 m. gegužės 31 d. 13 val. 55 min. tarp pirmo ir antro šliuzų subėgo vanduo. Laivyba pradėta liepos 27 d.

Šaltiniai

1. Volgos-Dono kanalas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 409 psl.