Atėnų demokratija

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Atėnų demokratija (kartais vadinama Tiesiogine demokratija) atsirado Senovės Graikijos Atėnų mieste-valstybėje.

XIX a. Filipo Folco paveikslas, vaizduojantis Atėnų politiką Periklį, sakantį garsiąją laidotuvių kalbą priešais .

Atėnai buvo viena pirmųjų demokratijų ir tikriausiai svarbiausia Senovės istorijoje. Kiti Graikijos miestai irgi buvo įsivedę demokratijas, dažnai, bet ne visada, sekdamos Atėnų modeliu, bet nė viena iš jų nebuvo tokia galinga ir stabili (ir gerai dokumentuota) kaip Atėnai. Atėnų demokratija buvo intriguojantis eksperimentas, nes piliečiai nerinkdavo atstovų, o patys balsuodavo dėl įstatymų priėmimo. Galėjo dalyvauti ne visi Atikos gyventojai, bet dalyvių kiekis buvo neregėtas.

Demokratijos įkūrimo nuopelnai priskiriami Solonui (594 m. pr. m. e.), (509 m. pr. m. e.), (462 m. pr. m. e.). Istorikai nesutaria kuris už kurią Atėnų institucijų atsakingas ir kuris labiausiai atstovauja demokratijos judėjimui. Dažniausiai Atėnų demokratijos laurai atitenka Kleistenui, nes Solono reformos neatsilaikė prieš tironą Pesistratą, o Efialtas beveik taikiai atgaivino Kleisteno reformas.

Didžiausias ir ilgiausiai valdęs Atėnų demokratijos lyderis buvo Periklis, po jo mirties demokratiją dukart nuvertė oligarchų revoliucijos artėjant Peloponeso karo pabaigai. Demokratija buvo šiek tiek reformuota, kai ją atkūrė Eukleidas. Daugiau išlikę duomenų apie modifikuotą VI a. demokratiją nei apie Periklio sistemą. Atėnų demokratiją nuvertė Makedonija 322 m. pr. m. e. Vėliau Atėnų institucijos buvo atgaivintos, bet iki kokio laipsnio tai buvo demokratija diskutuojama.

Istorinės Atėnų demokratijos sąlygos

Kažkuriuo istorijos momentu Lydijoje buvo atrastas monetų kalimas. VII a. pr. m. e. piniginis ūkis įsiviešpatauja. Tuo pačiu irsta grupinis ūkininkavimas, ypač žemės ūkyje, gimininė sąranga, aristokratų viešpatavimas.

Aristokratai tradiciškai turėjo afiliacijos teisę, o tai tapo reikšminga prasidėjus vidinėms migracijoms, nes tik per įsūnijimą migrantai galėjo įsitraukti į kitas, ne gimtąsias bendruomenes. Aristokratų valdžią stiprino ir teisė teisti už nusikaltimus. Teisės samprata buvo kitokia. Nusikaltimas praktiškai nesiskyrė nuo nuodėmės. Žmogžudystės atveju spręsta kaip pralietas kraujas užteršė žemę. Dėl to VII-VIII a. pr. m. e. masiškai vykdomi „apvalymo“ aktai. Tai galėjo daryti tik aristokratai. Aristokratų rolė prieštaravo naujai ūkinei situacijai. VIII a. pr. m. e. įtampa pasiekė viršūnę. Labiausiai nusiteikę kovoti su aristokratais buvo pirkliai. Tai buvo naujas pirklių – amatininkų – piratų sluoksnis. Kova prasidėjo dėl įstatymų kodifikacijos. Užrašyti įstatymus galėjo tik patys aristokratai.

Aristokratams buvo būdingas asketiškas gyvenimo būdas, tačiau VII a. padėtis keičiasi. Prekeiviai savo gyvenimo būdu užkrečia dalį aristokratų. Nusigyvenę aristokratai VII a. vid. sudarė patį revoliucingiausią visuomenės sluoksnį. Jie tampa tarpsluoksniu tarp aristokratų ir prekeivių.

VII a. viduryje susidaro patinė situacija. Nusigyvenę aristokratai pradeda vadovauti tironiškai – demokratiškai revoliucijai. Tirono (tyrranos) sąvoka tuo metu neturėjo blogos reputacijos. Tirono valdžia rėmėsi balanso principu, paveldima buvo tik retais atvejais. Svarbiausias tirono vaidmuo buvo teisės kodifikavimas. Tironai palaikydavo gerus ryšius su Dionizo religija ir kultais, kurie buvo liaudiški, stengėsi uždrausti aristokratinę religiją.

Tironai atsirado visuose Graikijos miestuose su kai kuriomis išimtimis – Mitilena ir Atėnais. Mitilenoje sukuriama renkama valdovo pareigybė – itakas Aisinetas (teisėjas, turintis valdovo įgaliojimus), kuris renkamas 10-iai metų. Atėnuose renkamas tironas (dialatas) yra Solonas. Jų įgaliojimai buvo tironiški, bet pareigybės renkamos ir ribotos laiku. Spartos ir Kretos vystymasis pasuko kita kryptimi. Kretos ir Spartos aristokratai patys sutinka užrašyti įstatymus, užbėgdami už akių tironams. Sparta turėjo 28 seniūnų tarybą ir du karalius (Likurgo santvarka), be to eforatą – stebėtojų tarybą. Taip balansuojant valdžią demokratijos Spartoje neatsirado.

Atėnų demokratija

Klasikinis polis, kuriame matome demokratijos vystymąsi yra Atėnai. VII a. pr. m. e. įvykdomos pirmosios reformos – Drakonto įstatymai. Kilono bandymas įvykdyti tironišką perversmą nepavyksta. 594 m. pr. m. e. Atėnų aristokratai išrenka Soloną dialaku 10-čiai metų. Solonas per šį laikotarpį įtvirtino demokratijos pagrindus.

561 m. pr. m. e. Persistratas įvykdo sėkmingą perversmą, pasitelkęs Spartos kariuomenę. Paskutinė Atėnų demokratijos pakopa siejama su Kleistenio vardu. Jis likviduoja bet kokius aristokratijos reliktus. Kleistenis suardo Atėnų bendruomenę, jos galimybes grupuotis pagal interesus. Jo santvarkoje grupinių interesų būti neturėjo, buvo sukurtos tritijos, kurios būdavo sumaišomos, kad negalima būtų balsuoti geografiniu principu. Paliekama tik bulė, likviduojami areopagai.

Atėnų politinės institucijos

Atėnų politines institucijas galima būtų išskirstyti į 3 dalis pagal valdžios pobūdį: tautos susirinkimas, taryba ir renkami pareigūnai-archontai ir strategai.

Susirinkimas priiminėjo politinius sprendimus, o taryba užsiimė politikos įgyvendinimu ir administraciniais reikalais. Tautos susirinkimas būdavo šaukiamas kartą per mėnesį, vėliau maždaug 4 sykius, per metus būdavo apie 50 susirinkimų. Susirinkimas būdavo sušaukiamas Tarybos sprendimu.

Reikšmingiausios archontų ir areopago institucijos nuo maždaug V a. ėmė prarasti realią valdžią, kuri koncentravosi taryboje. Archontai buvo pasidaliję pareigybes ir faktiškai vadovavo valstybei. Nors jų faktiška galia buvo labai maža iš piliečių jie susilaukdavo ypatingos pagarbos, matyt dėl sakralinių, simbolinių šių pareigų pobūdžio.

Archontai turėjo savus pavadinimus. Tai eponimas, basilėjas, polemarchas ir 6 tesmotetai. Eponimas savo laiku simbolizavo aukščiausią valstybinę galią, jo vardu būdavo pavadinami metai. Atėnų demokratijos laikais eponimui liko tik kai kurios teisminės funkcijos. Aristokratijos metu basilėjas buvo vyriausias atstovas nuo tautos dievams. Sąlyginai šnekant, vyriausiojo žynio pareigos basilėjui išliko ir demokratijos laikais. Archontas polemarchas buvo nominalus kariuomenės vadas. Tačiau demokratijos laiku jokios realios įtakos kariuomenei neturėjo, o tik vykdė kai kurias religines su karo dievais susijusias kulto apeigas. Tesmotetų sferai priklausė pirmininkavimas tam tikrose bylose.

Taryba buvo sudaroma iš 400, o vėliau iš 500 narių, išrenkamų burtais vienodai nuo kiekvienos filės, t. y. po 50 iš kiekvienos. Taryba (arba bulė) buvo turbūt artimiausiais šiuolaikinei vyriausybei Atėnų demokratinės sistemos organas. Tie, kuriems buvo pavedamas prižiūrėti tam tikrą projektą, atlikdavo panašias į ministro funkcijas.

Kad darbas būtų efektyvesnis nuolat dirbdavo tik 1/10 tarybos – kiekvienos filės atstovai posėdžiaudavo 1/10 metų (dar buvo įjungiama po vieną atstovą iš kiekvienos filės). Kadangi taryba nuolat dirbdavo (1/3 pasilikdavo ir naktimis), tai už laiką praleistą valstybinėse pareigose piliečiai gaudavo nedidelį atlyginimą. Tas dešimtadalis tarybos narių vadinosi pritanėjais, o jų tarybos dalis – pritanija. Pritanų rankose faktiškai buvo vykdomoji valdžia. Taryba taip pat ruošdavo praktiškai visus nutarimus susirinkimui tvirtinti, o kadangi susirinkimai vykdavo gana dažnai, tai buvo nesunku visus sprendimus priimtus taryboje patvirtinti susirinkime.

Kariuomenės reikalais užsiimdavo renkami 10 strategų. Jų reikšmė buvo didesnė dėl to, kad strategai galėjo būti perrenkami neribotą kadencijų skaičių, kariuomenėje veikė tiesioginio paklusnumo (subordinacijos) principas. Tačiau ir strategų veikla visiškai priklausė nuo tautos susirinkimo. Kiekvienam karo žygiui ar operacijai susirinkimas paskirdavo vieną iš strategų, po to jis dėl žygio turėjo susirinkimui atsiskaityti. Po nepavykusio žygio susirinkimas galėjo strategą bausti, kartais net mirtimi. Nors iš pradžių strategų kolegija turėjo universalią bendrą veiklos sritį, bet dėl praktinės būtinybės ji vis labiau skaidėsi, diferencijavosi pagal veiklą. Ir archontu, ir strategu galėjo būti išrinktas kiekvienas pilietis.

Tiek sprendimų priėmimas tiek sprendimų įgyvendinimas buvo kiekvieno piliečio pareiga, o ne tik jų išrinktųjų ar jų lyderių. Nors ne visi Atėnų gyventojai turėjo tokias politines teises, tačiau jokia kita demokratija žmonijos istorijoje neturėjo tokio didelio dalyvavimo laipsnio.