Patybė

Patybė, arba savastis – visų žmogaus psichinių fenomenų visuma; asmenybės vienovė. Tai grynai empirinė sąvoka, plačiausiai vartojama analitinėje psichologijoje, taip pat teologijoje, religijotyroje, filosofijoje.

Anot Karlo Gustavo Jungo, patybė yra vientisumas, susidedantis tiek iš sąmoningų, tiek iš pasąmoninių turinių. Patybė netapati „aš“ (ego), nes šis apsibrėžia per sąsajas su sąmone. Tuo tarpu patybė apima ir pasąmonę, kuri yra neapibrėžta ir begalinė. Dėl šios priežasties patybė yra transcendentinė – ji apibūdina būtį, kurią tik iš dalies galima aprašyti, o kita dalis pro tempore lieka nepažini ir beribė. Anot psichoanalitiko, patybė empiriškai apsireiškia sapnuose, mitologijoje (karaliaus, didvyrio, pranašo archetipais, priešybių vienybės simboliais, pvz., In ir Jang, Faustas ir , apskritimas). Tai šviesos ir šešėlių žaismas, abstrakčiai suvokiamas kaip vientisumas. Loginiu požiūriu patybė yra beprasmė spekuliacija, tačiau ji suvokiama iracionaliai. Patybė yra archetipinis vaizdinys, dėl savo turinio reikšmingumo ir numeniškumo užimantis centrinę vietą.

Išnašos

1. Kitomis kalbomis: angl. Self, vok. Selbst, pranc. Soi, rus. Самость, skr. आत्मन् = IAST: ātmán.

1. Carl Gustav Jung. Psichologiniai tipai. Vilnius: Margi raštai, 2013.