Šis straipsnis apie bitininkystės įrenginį Apie ežerą skaitykite straipsnyje Avilys ežeras Avilys įrenginys bičių šeimai

Šis straipsnis apie bitininkystės įrenginį. Apie ežerą skaitykite straipsnyje Avilys (ežeras).

Avilys – įrenginys bičių šeimai, kartais dviem ar daugiau šeimų laikyti. aviliais nelaikomos.

Senovės bitininkas – bartninkas – ruošiasi kopinėti drevinį avilį. (Senovės Lenkijos enciklopedija)

Senoviniai kelminiai lietuvių aviliai Stripeikių bitininkystės muziejuje

Kelminis avilys. Drevinės bitininkystės pažintinis takas, Musteikos apylinkės

Aviliai yra kelminiai ir rėminiai. Kelminių dabar retai pasitaiko. Šiuo metu populiarūs – rėminiai.

Rėminiai aviliai

Juose bitės korius siuva įstatomuose . Rėminis avilys sudarytas iš lizdo, dengto stogo su vėdinimo angomis ir pastovo. Virš lizdo gali būti uždedami 1-2 grąžtai (8-10 cm aukščio rėmai) – meduvės. Lizdo apačioje padaroma . Aviliai dažomi bičių geriausiai skiriamomis spalvomis – balta, mėlyna, geltona.

Rėminiai aviliai gali būti aukštarėmiai arba žemarėmiai:

Aukštarėmių avilių rėmų aukštis didesnis už ilgį.
Populiaresni yra žemarėmiai aviliai. Jų rėmų aukštis mažesnis už ilgį. Jiems priskiriami Dadant‘o (rėmas 435x300 mm).

Rūšys pagal lizdų plėtimą

Pagal lizdų plėtimą rėminiai gali būti gulstiniai, statiniai ir mišriai plečiami:

Gulstiniai aviliai neturi meduvių. Jų lizduose telpa 16-24 rėmai (435x300 mm), lizdai plečiami į šonus – rėmai statomi vienas greta kito.
Statiniai aviliai lizde turi nedaug rėmų. Jie plečiami į viršų – aukštai su rėmais dedami vienas viršum kito.
- Jiems priskiriami ir daugiaaukščiai aviliai (labiau populiarūs [JAV]). Pastarieji sudaryti iš 2-4 ir daugiau vienodų aukštų, kuriuose telpa po 10-12 rėmų. Kiekvienas tokio avilio aukštas turi atskiras lakas. Mišriai plečiami aviliai turi 10-18 rėmų lizdą. Iki medunešio rėmai statomi vienas už kito, o jam prasidėjus ant viršaus uždedamos 1-2 meduvės.

Rūšys pagal sienų storį

Pagal sienų storį aviliai gali būti šiltieji, pusšilčiai ir šaltieji:

Šiltieji aviliai daromi dvigubomis sienomis (bendras jų storis 10-15 cm). Juose bitės gerai žiemoja, greičiau auga pavasarį, jų neperkaitina saulė, išorinės avilio dalys sulaiko drėgmę, tačiau jie labai sunkūs, nepatogūs pervežti.
Pusšilčių avilių sienos dvigubos (bendras jų storis 6-9 cm). Lietuvoje bitės juose laikomos per žiemą lauke.
Šaltieji aviliai daromi viengubomis sienomis (jų storis 1,5-4 cm). Jie paplitę Rusijoje, Ukrainoje, Uzbekijoje, Kazachijoje, Suomijoje, JAV. Žiemai bitės sunešamos į patalpas, o pavasarį, prieš apsiskraidymą, išnešamos į lauką. Kur bitės į patalpas nenešamos, šaltieji aviliai aprišami pergaminu ar .

Rūšys pagal panaudojimą

Bitynuose medunešiui kontroliuoti įrengiamas kontrolinis avilys. Jis laikomas po stogeliu ant svarstyklių (sveriama vakarais).
Mokyklose (ar parodose) bičių, jų motinų gyvenimui stebėti, veislinėms savybėms tirti įrengiamas stebimasis avilys – įvairių matmenų, vieno ar kelių rėmų, stiklinėmis sienomis.

Europoje (ir Lietuvoje) nuo XX a pabaigos ėmė plisti bedugniai aviliai. Vietoj dugno yra dvigubas metalinis ir plastikinis tinklas su 2×2 mm skylutėmis.

Lietuvoje

Lietuvoje naudoti kelminiai, šiaudiniai ir rėminiai aviliai:

Kelminiai aviliai buvo statiniai ir gulstiniai.
- Statiniai kelminiai aviliai. Iki XIX a. vid. kelti į medžius, vėliau statyti ant akmenų, pakojų.
- Gulstiniai kelminiai aviliai. Jie guldyti pražambiai arba horizontaliai ant akmenų, kryžiokų, trinkų, naudoti nuo XIII a.
Pirmieji aviliai daryti iš 100–160 mm ilgio, 55-65 cm skersmens skobtų rąstų. Jų lizdai buvo panašūs į drevių lizdus. Vėlesnių (180–200 cm ilgio ir 35-45 skersmens) avilių lizdai cilindro arba stačiakampio formos. Lizdo ertmė (prastiepas) dengta 1-3 gaubto medžio gabalais (plautais) su skylėmis (lakomis) bitėms landžioti ir žemiau plautų pritvirtintomis lentelėmis (prielakiais; daugiausia gulstiniuose aviliuose) bitėms nutūpti. Kelminiuose aviliuose koriams siūti lizdo viršuje buvo pritvirtinami mediniai stulpeliai. Nuo XX a. I pusės per vietoj plautų buvo dedamos lentinės dėželės (meduvės, arba magazinai) su lakomis. Meduves nuo lizdo atskirdavo grotelėmis. Nuo XIX a. pabaigos kelminiuose aviliuose bitininkai įtaisydavo rėmus. Ilgiausiai (iki XX a. 8 dešimtmečio) kelminiai aviliai naudoti pietryčių Lietuvoje.
XIX a. į Lietuvą (pirmiausiai Užnemunę ir Žemaitiją) iš vakarų Europos pradėjo plisti šiaudiniai aviliai. Būta įvairios formos (cilindrinių, kepurinių, keturkampių), iki 105 cm aukščio ir 45 cm skersmens, su meduvėmis (jas dėjo virš lizdo arba po juo) ir be jų. Imant medų koriai būdavo išpjaunami. Nuo XX a 5 dešimtmečio šiaudiniai aviliai Lietuvoje nebenaudojami.
XIX 8 dešimtmetyje (pirmiausiai Užnemunėje) pradėta naudoti Dolinowskio konstrukcijos rėminius avilius. Nuo XIX a. pabaigos plito Lewickio, varšuviniai, o nuo XX a. Pradžios ir Dadant’o bei Dernovo konstrukcijos rėminiai aviliai. XX a. Pirmoje pusėje Lietuvoje bandyta sukurti lietuvišką rėminį avilį. 1930 J. Krikščiūno siūlymu pradėta naudoti šiltuosius ir naujus pusšilčius Dadant‘o konstrukcijos avilius. Nuo 1962 m. naudojami Langstrotho ir Rooto daugiaaukščiai aviliai. Viengubomis sienomis, pritaikyti pramoniniams bitininkavimui. 1976 m. Ukmergėje pradėti gaminti pagerinti 16 rėmų pusšilčiai aviliai su 1 meduve.

Drevinis vertikalusis avilys
Etiopiškas avilys
Burkina Faso aviliai
Šiaudinis pintas avilys

Molinis avilys Maltoje
Avilys Portugalijoje
Priekaba
Dadano-Blato avilys

Šaltiniai

Nuorodos

Vikiteka: Avilys – vaizdinė ir garsinė medžiaga