Sihu

Sihu arba Vakarų ežeras (kin. 西湖, pinyin: Xī Hú) – gėlavandenis ežeras rytų Kinijoje, Džedziango provincijoje, prie Hangdžou miesto. Tai ovalus, 3,2 × 2,8 km matmenų ežeras, esantis į vakarus nuo Hangdžou centro, Gušano sala bei keliomis dambomis suskirstytas į 5 dalis. Be gamtinės Gušano salos, ežere dar yra 2 dirbtinės salos. Ežero pakrantėje ir salose veši gausi augmenija – sakuros, , japoniniai abrikosai ir kt., ežero vandenyse gyvena karpiai. Ežeras susidarė iš senvagės.

Sihu
Saulėlydis prie Sihu ežero Saulėlydis prie Sihu ežero
Vieta	Kinija (Džedziangas)
Plotas	6,5 km²
Kranto linijos ilgis	15 km
Kilmė	upinė
Vidutinis gylis	2,27 m
Didžiausias gylis	~5 m
Tūris	0,01429 km³
Sihu
Koordinatės	30°14′54″ š. pl. 120°08′38″ r. ilg. / 30.24833°š. pl. 120.14389°r. ilg. / 30.24833; 120.14389
Vikiteka	Sihu

Sihu ežeras nuo Tangų imperijos laikų yra svarbi kinų menininkų įkvėpimo vieta, traukos objektas. Sihu ežerą savo poemose mini Tangų poetas . Penkių dinastijų ir Dešimties karalysčių laikotarpiu Hangdžou tapo Ujue valstybės sostine, aplink miestą imtos statyti budistinės šventyklos. Miestą valdęs poetas (XI a.) įrengė ežere dambas. Juan dinastijos laikais ežero grožis šlovintas Hagdžou poetų. Mingų laikais ežeras pagilintas, praplėsta pagrindinė damba. XVIII a. pab. broliai Dzu Hao ir Dzu Hanas parašė turistinį vadovą apie ežerą ir jo apylinkes. XX a. ežeras tapo masinio turizmo traukos centru. 1929 ir 2000 m. prie ežero vyko tarptautinės parodos.

Ežero pakrantėse stovi kelios budistinės šventyklos (pagodos; svarbiausia – Leifengo pagoda, pastatyta 975 m., 1924 m. sugriuvo, atstatyta 2002 m.), arbatos ūkis, poetės Su Siaosiao kapas. Tradiciškai išskiriama 10 vietų, iš kurių atsiveria gražiausi ežero vaizdai.

Sihu ežeras su apylinkių 2011 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

• Ežero krante žydi sakuros
• Pagoda pakrantėje
• Leifengo pagoda
• Parkas Gušano saloje

Šaltiniai

1. Pasaulio vietovardžiai. Azija. Internetinė duomenų bazė. – Vilnius: MELC, VLKK. Prieiga internete: Hangdžòu Sihù kultū̃rinis kraštóvaizdis.
2. UNESCO (nr. 1334)