Edmund Burke

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Edmundas Berkas angl. Edmund Burke
Gimė	1729 m. sausio 12 d. Dubline
Mirė	1797 m. rugpjūčio 9 d. (68 metai)
Veikla	airių politikas, rašytojas, oratorius, ir filosofas, ilgą laiką ėjęs pareigas Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmuose atstovaudamas (angl. Whig) partiją. Išrinktas į Bendruomenių rūmus, netrukus išgarsėjo kaip vienas ištikimiausių opozicijos šalininkų.
Vikiteka	Edmund Burke

Edmundas Berkas (angl. Edmund Burke, 1729 m. sausio 12 d. Dubline – 1797 m. rugpjūčio 9 d.) – airių politikas, rašytojas, oratorius, ir filosofas, ilgą laiką ėjęs pareigas Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmuose atstovaudamas (angl. Whig) partiją. Išrinktas į Bendruomenių rūmus, netrukus išgarsėjo kaip vienas ištikimiausių opozicijos šalininkų.

Dažniausiai minimas dėl Amerikos kolonijų, kovojusių prieš karalių Jurgį III, palaikymo ir stiprios Prancūzijos revoliucijos kritikos. Dėl pastarosios E. Berkas tapo viena iš vedančiųjų figūrų konservatyviojoje Vigų partijos frakcijoje (pramintoje „Senaisiais Vigais“), kurios opozicijoje buvo revoliuciją rėmę „Naujieji Vigai“, vadovaujami . E. Berkas taip pat publikavo filosofinį tekstą apie estetiką ir pradėjo leisti politikos apžvalgos žurnalą „“.

Jis dažnai laikomas anglų-amerikiečių konservatizmo pradininku. Tai buvo pirmasis mokslininkas, išdėstęs konservatizmo esmę ir susisteminęs jo principus („Apmąstymai apie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją“, 1790 m.). Aiškinosi, kodėl Prancūzijoje žlugo monarchija. Minties istorijoje retas atvejis, kai idėjų sistema taip glaudžiai susijusi su vienu žmogumi bei vienu įvykiu, kaip šiuolaikinis konservatizmas su E. Berko vardu ir jo reakcija į Prancūzijos revoliuciją.

Reakcija į Prancūzijos revoliuciją

Išgarsėjęs kaip atkaklus Amerikos Revoliucijos rėmėjas ir karališkosios prerogatyvos kritikas, E. Berkas daugelį nustebino 1790 m. išleidęs savo knygą „“ (Prancūzijos revoliucijos apmąstymai). Šia knyga E. Berkas tapo vienas iš pirmųjų ir aršiausių Prancūzijos revoliucijos priešininkų. Revoliuciją jis matė ne kaip judėjimą link atstovaujamosios konstitucinės demokratijos, bet kaip drastišką maištą prieš tradiciją ir kompetentingą valdžią, taip pat kaip eksperimentą, atitrūkusį nuo visuomenės realijų, užtikrinantį katastrofišką baigtį. Ankstesni E. Burke rėmėjai, tokie kaip Tomas Džefersonas ir partietis vigas Č. Dž. Foksas toliau šmeižė E. Berką, vadindami jį ir demokratijos priešu. 1791 m. atsakydamas į E. Berko poziciją, Tomas Peinas parašė „“ (Žmogaus Teisės). O kiti demokratiją remiantys politikai, tokie kaip amerikiečių politikas Džonas Adamsas, sutiko su E. Berko požiūriu į Prancūzijos revoliuciją. Daugelis gąsdinančių E. Berko pranašavimų išsipildė: karaliaus Liudviko XVI egzekucija, po to sekęs Didysis teroras ir galiausiai Napoleono autokratinio režimo įsigalėjimas.

Įtaka ir reputacija

Publikacijos metu E. Berko knyga „Reflections on the Revolution in France“ tapo labai prieštaringa. Dėl nežaboto stiliaus ir faktų neatitikimo, daugelis pradėjo žiūrėti į E. Berką kaip į praradusį sveiką nuovoką. Tačiau Prancūzijoje prasidėjus prievartai ir chaosui, E. Berko darbas buvo įvertintas iš naujo, kaip teisingai įžvelgęs revoliucijos pasekmes ir palaipsniui tapo žinomiausiu autoriaus darbu. Anglakalbėse šalyse E. Berkas laikomas šiuolaikinio konservatizmo tėvu, o jo tekstai paveikė liberalizmo klasikų, kaip antai Frydricho Augusto von Hajeko ir Karlo Poperio, politinę filosofiją. E. Berko „liberalusis“ konservatizmas pripažįsta palaipsnės reformos svarbą, bet atsisako teoretiniu pagrindu sukurtų ir bandomų įgyvendinti radikalių politinių permainų. Pastarieji principai neturėtų būti painiojami su autokratinio konservatizmo antirevoliucinėmis koncepcijomis, siūlytomis tokių veikėjų, kaip . Maršalas Makluanas savo knygoje „War and Peace in Global Village“ (Karas ir taika pasauliniame kaime) cituoja E. Berką rašydamas: „pirmutinė civilizuoto žmogaus teisė yra teisė būti apsaugotam nuo savo paties neišmanymo pasekmių“.

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Edmund Burke