Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Primatologija – mokslas, tiriantis primatus, fizinės antropologijos šaka. Jis labai įvairiapusiškas, tad primatologų galima rasti tarp zoologų, antropologų, psichologų ir kt. Kaip ir antropologija, primatologija tiria hominidus, t. y. išnykusius žmogaus protėvius bei dabar gyvenančias žmogbeždžiones. Šis mokslas apima įvairias sritis: nuo išnykusių primatų protėvių anatomijos tyrinėjimo ir primatų stebėjimo natūralioje aplinkoje iki jų psichologijos bei kalbos tyrimo.

Labiausiai paplitusios dvi - vakarietiškoji ir japoniškoji - primatologijos mokyklos. Skiriasi ne tik jų siekiami tikslai ir keliami klausimai, bet ir naudojami metodai.

Vakarietiška primatologija

Kilmė

Vakarietiška primatologija kilo kolonijiniais laikais, mokslininkams stebint primatų elgesį. Nors dauguma tyrimų buvo atliekama medicininiais tikslais, kai kurie mokslininkai testavo ir primatų intelektą ir jo ribas.

Teorijos

Šiuo metu primatologai vienodai gilinasi tiek į primatų biologinę, tiek į psichologinę charakteristikas, ieškodami panašumų tarp žmonių ir kitų primatų. Manoma, kad žinios apie mūsų artimiausius giminaičius gyvūnų pasaulyje leis geriau suprasti ir žmogaus bei jo protėvių prigimtį.

Metodai

Vakarietiška primatologija yra mokslas. Pagrindinis principas, kad mokslininko gamtos stebėjimas turi būti apribotas iki minimumo ir visiškai kontroliuojamas, taip pat stebėtojai turi būti visiškai neutralūs stebimų gyvūnų atžvilgiu. Tai leidžia surinkti nešališką informaciją, o gyvūnų elgesys nebūna pakitęs dėl bendravimo su žmonėmis.

Yra naudojamos trys metodikos:

stebėjimas laisvėje, natūraliomis sąlygomis;
laboratoriniai tyrimai, leidžiantys kontroliuoti aplinką ir jos veiksnius;
tyrimai pusiau natūralioje aplinkoje, kai gyvūnas yra nelaisvėje, tačiau sukuriamos kuo geresnės gyvenimo sąlygos.

Žymūs vakarietiškos primatologijos atstovai

Japonų primatologija

Kilmė

Japoniškoji primatologija išsivystė iš gyvūnų ekologijos mokslo. Jos pradininkais laikomi ir . Pirmasis buvo gyvūnų ekologas, iki susidomėjimo primatais studijavęs arklius, o antrasis - antropologas ir Kioto universiteto profesorius.

Teorijos

Japonų primatologai labiau gilinasi į socialinius primatų gyvenimo aspektus, pirmiausia į socialinę evoliuciją ir antropologiją. Pagal jų teoriją, primatų studijavimas leis geriau suvokti žmogaus dvilypę prigimtį: individualumą ir socialumą.

Japonų primatologas iškėlė visiškai priešingą Vakarams mintį: esą vienintelis būdas gauti patikimus mokslinius duomenis yra pasiekti artimą ryšį su tiriamu gyvūnu. Kiti japonų mokslininkai šios teorijos neparėmė, tačiau ji jiems nėra visiškai svetima. Kadangi mokslas, kaip ir kitos gyvenimo sritys, yra stipriai veikiamas kultūros bei religijos, į tiriamus gyvūnus žiūrima su pagarba.

Metodai

Japonų primatologija yra laikoma mokslu. Manoma, kad geriausi duomenys gaunami tik susitapatinus su tiriamu padaru. Stengiamasi susilaikyti nuo buvimo visiškai neutraliu, siekiant sukurti kasdienišką, malonią atmosferą. Gyvūnų prijaukinimas būtinas sėkmingam tyrimui.

Dėl tokio artimo bendravimo dauguma mokslininkų tiriamuosius gali atskirti vien žvilgtelėję, taip pat visi gyvūnai turi savo vardus ir numerius. Yra surenkama daugybė duomenų apie kiekvieną tiriamą primatą, nes japonų mokslininkams svarbiausia jų bendravimas tarpusavyje.

Žymūs japonų primatologijos atstovai

Primatologija sociobiologijoje

Sociobiologijos mokslas siekia suprasti visų gyvūnų rūšių elgesį, tuo tarpu primatologija gilinasi tik į primatus, tarp jų ir žmogų. Abu šie mokslai tiria primatų elgesio evoliuciją tikėdamiesi, kad gautos žinios padės daugiau suprasti mūsų pačių mąstymą. Keliamos diskusijos apie tai, kaip vystėsi socialumas, kalbos ir melo atsiradimo priežastys bei aplinkybės, kultūros svarba.

Taksonomija

XVIII a. Karlas Linėjus, modernios taksonomijos pradininkas, suskirstė gyvūnus į grupes. Tai jis darė remdamasis morfologiniais panašumais. Tokie gyvūnai, kaip įvairios beždžionės, šimpanzės ar orangutanai labai primena žmogų, todėl Linėjus juos priskyrė tai pačiai grupei ir pavadino primatais. Moderni molekulinė biologija patvirtino, kad žmonės tikrai priklauso primatams. Jų ir beždžionių DNR didelė dalis sutampa, o šimpanzės turi net 97-99% identiškos genetinės informacijos.

Nuo grūmingo iki kalbos

Žmogaus ranka - tipiška primatui: penki pirštai, nykštys auga į šoną, o ne lygiagrečiai su kitais.

Nors atlieka daug gyvūnų rūšių, tačiau primatams jis reikšmingas ne tik dėl parazitų pašalinimo. Primatams tai yra socialinė veikla, kuri padeda sustiprinti tarpusavio ryšį. Britų antropologas pasiūlė mintį, kad tarp grūmingo ir žmonių kalbos yra glaudus ryšys. Už kalbą atsakingos smegenų žievės dydis primatų smegenyse yra tiesiogiai proporcingas individų skaičiui, su kuriais gali bendrauti, nesvarbu, ar kalbama apie šimpanzes, ar apie žmones.

Tačiau yra ribotas skaičius individų, su kuriais įmanoma palaikyti artimus ryšius. Jei populiacija tampa per didelė, ji skyla. Tai sukelia poreikį išrasti mažiau laiko nei grūmingas užimantį socialinių ryšių palaikymo būdą, t. y. kalbą. Kalbant vienu metu galima bendrauti su daug individų, užmegzti daugiau socialinių ryšių. Kalbėjimas neužima tiek daug laiko, kaip grūmingas, tačiau jis yra ne toks intensyvus, todėl tai leidžia iškelti kitą hipotezę: kartu su kalba turėjo atsirasti ir jai būtini kognityviniai procesai.

Primatų protas

Primatų elgesys, kaip ir žmonių, yra labai socialus ir pilnas intrigų, galios žaidimų, apgavysčių, o vėliau ir atsiprašymo. Norint suprasti itin sudėtingą primatų tarpusavio santykių prigimtį, reikia atsižvelgti į . Pagal šią teoriją, reikia paklausti, ar individas gali suvokti ir pasinaudoti informacijos asimetrija (kai vienas grupės narys žino daugiau už kitą) ir grupės psichologija. Jei kuris nors primatas žino, ką suvokia ir ko nori kiti primatai, jis gali pasiekti pranašumą prieš kitus ir aukštą statusą.

Neseniai šimpanzių proto teorija buvo išplėtota iš . Jo tyrimas parodė, kad šimpanzė gali suvokti, ar tyrėjas nori numesto daikto ir elgtis adekvačiai jį pakeldama. Įdomiausia tai, kad šimpanzė sureaguoja tik tada, kai atrodo, jog daiktas pamestas netyčia. Jei tyrėjas numeta daiktą akivaizdžiai specialiai, šimpanzė į jį nereaguoja.

Vis dėlto primatai ne visada taip gerai pasirodo situacijose, susijusiose su proto teorija. Viename eksperimente porai šimpanzių, kurios buvo grūmingo partnerės, buvo duotos dvi svirtys. Nuspaudus vieną svirtį, beždžionė gaudavo maisto, o nuspaudus kitą, maisto gaudavo jos partneris. Maisto davimas partneriui negalėjo apriboti pačios beždžionės gaunamo maisto kiekio. Vis dėlto, beždžionės nedavė savo alkanam partneriui maisto. Yra maža galimybė, kad beždžionė nedavė partneriui maisto, nes manė, kad tada sumažės jos pačios davinys, tačiau tai mažai tikėtina. Šį eksperimentą galima interpretuoti įvairiai, nes sunku ką nors pasakyti be abejonės.

Skaityti toliau

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.