Virinta

Virinta
Virinta ties Naujasodžiu
Ilgis	65,8 km
Baseino plotas	566,3 km²
Vidutinis debitas	4,40 m³/s
Ištakos	Virintai
Žiotys	Šventoji
Šalys	Lietuva

Virinta – upė rytų Lietuvoje, Molėtų ir Anykščių rajonuose; kairysis Šventosios intakas. Ji išteka iš Virintų ežero. Patekėjusi į šiaurės vakarus iki Alantos, ji toliau vingiuoja ta pačia kryptimi per Virintos hidrografinį draustinį. Toliau pratekėjusi pro Kurklių miestelį ji pasiekia Anykščių regioninį parką, kuriame įteka į Šventąją (75 km nuo jos žiočių) ties Vetygalos atodanga, 6 km į šiaurės rytus nuo Kavarsko.

Intakai:

• dešinieji – Karkla, Dvyliškis, , Šventelė, Nevėža, Vaja;
• kairieji – Gerklalė, Alanta, Sabala, Pulšis, Pašeškiai, Loba, Kurklė, Popelė.

Upės vaga labai vingiuota. Vidutinis nuolydis – 148 cm/km. Vidutinis debitas ties Vyliaudiškiu 4,4 m³/s, didžiausias – 94,4 m³/s, minimalus vasarą – 0,46 m³/s, minimalus žiemą – 0,55 m³/s. Pavasariui tenka 46 % upės metinio nuotėkio, vasarai 14 %, rudeniui 16 % ir žiemai 22 %. Ties Svobiškiu upė patvenkta.

Didesnės gyvenvietės prie Virintos: Mindučiai, Svobiškis, Piešiškės, Naujasodis, Alanta, Laičiai, Klabiniai (Molėtų raj.), Kurkliai, Pavirinčiai (Anykščių raj.).

Lankytinos vietos aplinkui:

• Alantos dvaras,
• Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia,
• Janonių koplyčia,
• Anykščių regioninis parkas,
• Vetygalos atodanga,
• Vildžiūnų atodanga,
• Virintos ąžuolas.

Etimologija

Upėvardis galėjęs kilti nuo virti („verstis, kunkuliuoti“) arba galimai susijęs su ide. *u̯er-, u̯or-, u̯r̥- („vanduo, lietus, upė“).

Šaltiniai

1. Virinta. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 575
2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.