Yves Klein

Ivas Kleinas
Gimė	1928 m. balandžio 28 d. Nica
Mirė	1962 m. birželio 6 d. (34 metai) Paryžius
Palaidotas (-a)	La Kol prie Lu (Pajūrio Alpės)
Tautybė	Prancūzas
Veikla	Dailininkas
Vikiteka	Yves Klein

Ivas Kleinas (pranc. Yves Klein, 1928–1962 m.) – XX a. prancūzų tapytojas, skulptorius, pasirodymų menininkas. „“ meno judėjimo atstovas.

Biografija

Ivas Kleinas gimė 1928 m. balandžio 28 d. Nicoje. Jo tėvai Fred Klein ir Marie Raymond buvo menininkais ir menkai rūpinosi jo priežiūra. Daugiausia I. Kleinu rūpinosi bevaikė teta. I Kleinas mokėsi nestropiai, 1946 m. neišlaikė bakalaurato egzamino ir niekuomet nebuvo baigęs formalių mokslų, nors vėliau bandė sau priskirti išsilavinimą. 1947 m. jis gyveno Nicoje ir turėjo knygų krautuvėlę tose pat patalpose su tetos elektrinių prietaisų parduotuve. Laisvalaikio dziudo užsiėmimuose I. Kleinas susipažino su būsimu avangardiniu menininku . Susidomėjo rozenkreicerių mistika, kuri pasitarnavo įkvėpimo šaltiniu daugeliui vėlesnių I. Kleino kūrinių. Susipažinęs su dainininku Claude Pascal I. Kleinas bandė kurti vienanatę muziką (pirmasis kūrinys − Symphonie monoton-silence). Pradėjo tapyti, 1949 m. sukūrė pirmuosius savo monochromatinius paveikslus. 1950 m. lankėsi Anglijoje, 1951 m. − Ispanijoje, kur pradėjo mokyti kitus dziudo. 1952 m. I. Kleinas mokėsi japonų kalbos ir po to keliavo į Japoniją, kur mokėsi prestižiškiausioje dziudo mokykloje − Kodokan institute Tokijuje. Tuo metu pradėjo naudoti stimuliatorius, kaip amfetaminas, kas vėliau tikriausiai lėmė charakterio nepastovumą ir jo nesugebėjimą užmigti, bei, tikriausiai, ankstyvą mirtį. Dziudo sporte I. Kleinas pasiekė 4 dano „juodojo diržo“ rangą, kurio tuo metu neturėjo nei vienas europietis.

1954 m. I. Kleinas grįžo Į Prancūziją ir bandė užimti vietą Prancūzijos dziudo sporte, tačiau prancūzų dziudo federacija jo nepriėmė į narius, ignoravo Japonijoje įgytus rangus ir neprileido prie vykstančių varžybų, nepaisant, kad I Kleinas tais metais publikavo dziudo vadovėlį „Dziudo pagrindai“. I. Kleinas išvyko į Madridą, kur pradėjo labiau užsiimti menu ir paruošė neegzistuojančių paveikslų monochromatinių reprodukcijų knygutę. 1955 m. I. Kleinas apsistojo Paryžiuje, kur Club des Solitaires salone įvyko pirmoji jo monochromatinių kūrinių personalinė paroda. Ji atkreipė kritiko dėmesį, kuris paruošė I. Kleino kūrinių katalogą sekančiai parodai. Pradedanti Paryžiaus meno dilerė Iris Clert rėmė I. Kleiną ir jos galerija tapo menininko dažnų pasirodymų vieta. 1958 m. paroda Le Vide (Tuštuma) sukėlė skandalą Paryžiuje − atidarymo dieną ties jos įėjimu stovėjo Prancūzijos respublikos Garbės sargybos kariai su pilna uniforma, tačiau viduje publika rado tuščią baltą patalpą, kurios tuštuma sudarė meno kūrinį.

1962 m. I. Kleino tapinys „IKB 191“, vaizduojantis mėgstamą menininko spalvą. Prancūzijoje I. Kleinas buvo pramintas „Ivu monochromatiniu“.

Garsas apie I Kleiną pradėjo sklisti po Europą, jam buvo patikėta sukurti dekoracijas naujai pastatytos Gelzenkircheno operos fojė. Kartu su I. Kleinas tapo „“ judėjimo vedliais. I. Kleinas dirbo labai produktyviai, pagal jo kūrinių katalogą − sukūrė 1077 kūrinius tarp 1956 ir 1962 m. Tuo metu I. Kleino charakteris vis labiau tapo sunkiau suvaldomu, draugai jį vertino kaip aikštingą vaiką. Garsas apie menininką toliau augo. 1961 m. įvyko didelė retrospektyvinė paroda Langės namo muziejuje Krėfelde. Įvyko pasirodymas Leo Castelli galerijoje Niujorke, kuris patyrė fiasko. JAV menininkai jo kūrybą atmetė, nei vienas jo kūrinys nebuvo parduotas, o Markas Rotko jį susitikęs pabrėžtinai nusisuko netaręs nei žodžio. I. Kleinas atradinėjo naujus meno išraiškos būdus, pavyzdžiui, pasirodymų metu nuogos merginos išsidažydavo dažais ir po to I. Kleino nurodymais darydavo atspaudus kūnu ant popieriaus ar drobės paviršiaus. Šie kūriniai buvo vadinami „antropometrijomis“. Kita I. Kleino kūrinių grupė vadinama „ugnies paveikslais“, kuriuos menininkas išdegindavo liepsnosvaidžiu.

I. Kleino gyvenimas baigėsi tragiškai. 1961 m. liepą jis leidosi save filmuojamas kuriant taip vadinamas „antropometrijas“ − monochromatinius tapybos kūrinius, sukurtus naudojant nuogą kūną ir skambant jo paties sukurtai vienanatei „Monotoninei simfonijai“. Vėliau filmas, nežinant menininkui, buvo iškarpytas, o muzikos takelis pakeistas visai kitu ir šie kadrai įtraukti į filmą „“, kuriame bandoma įvairių kultūrų vaizdais parodyti, kad pasaulis yra degradavęs. I. Kleinas apie tai sužinojo tik 1962 m. gegužę, Kanų kino festivalyje apsilankęs filmo premjeroje. Po trijų dienų menininką ištiko širdies smūgis. Ivas Kleinas mirė 1962 m. birželio 6 d. nuo antrojo širdies smūgio Paryžiuje būdamas 34 metų. Palaidotas La Kol prie Lu (Pajūrio Alpės) kapinėse netoli Nicos. Jis 1962 m. sausį vedė Rotraut Uecker ir po mirties susilaukė sūnaus, tapusio menininku, Yves Amu Klein. I. Kleinas geriausiai žinomas ultramarino spalvos monochromatiniais kūriniais. Tai pat yra sukūręs monochromatinių aukso ir purpuro spalvos kūrinių, skulptūrų. 1960 m. ultramarino spalvą menininkas patentavo „Tarptautinės Kleino mėlynos“ (IKB) pavadinimu (Hex kodas #002FA7, RGB: 0, 47, 167). 2012 m. I. Kleino „ugnies paveikslas“ FC1 (Ugnies spalva 1) viešo aukciono metu buvo parduotas už 36,5 mln. JAV dolerių.

Kūrinių galerijos

Vikiteka: Yves Klein – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• yveskleinarchives.org 2009-03-08 iš Wayback Machine projekto.
• wikiart.org
• artnet.com

Išnašos

1. bloomberg
2. 99colors.net 2015-10-22 iš Wayback Machine projekto.
3. telegraph.co.uk
4. christies.com

Šaltiniai

• Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 348–352
• guggenheim.org/ 2015-09-23 iš Wayback Machine projekto.
• I. Kleino biografija Bilbao Gugenheimo muziejaus svetainėje
• Encyclopaedia Britannica