Vyriškoji giminė

Kitos reikšmės – Giminė (reikšmės).

Giminė – gramatinė klasifikacinė arba kaitybinė vardažodžių kategorija, būdinga semitų ir indoeuropiečių kalboms.

Dalyje indoeuropiečių kalbų, pvz., armėnų, iš dalies anglų, jau išnykusi. Klasifikacinė – tik daiktavardžių giminė. Kai kuriose kalbose, kurios turi giminės kategoriją, kiekvienas daiktavardis yra arba vyriškosios, arba moteriškosios giminės. Yra kalbų, kuriose daiktavardis gali būti vyriškosios, moteriškosios, bevardės (niekatrosios giminės). Daiktavardžių, reiškiančių asmenį, giminė dažniausiai priklauso nuo asmens lyties. Kitų daiktavardžių giminė nėra motyvuota.

Dabartinė anglų kalba turi tik natūraliąją giminę, kuri likusi tik įvardžiuose (angl. he, she – jis, ji). Daiktavardžiai yra giminę galutinai praradę.

Giminę parodo kamieno ypatybės, galūnės, kai kuriose kalbose (pvz., prancūzų, vokiečių) – artikeliai. Būdvardžių, dalyvių bei kitų žodžių, sakinyje derinamų su daiktavardžiu, giminė yra kaitybinė ir priklauso nuo daiktavardžio (pvz., „giedras oras” (vyr. g.), „giedrà diena” (mot. g.), „šiandien giẽdra” (bev. g., kai daiktavardžio nėra arba su juo nederinama)).

Lietuvių kalboje dalis būdvardžių (pvz., „gražù”), kelintiniai skaitvardžiai („pìrma, añtra”), kiekinis skaitvardis „víena“, dalyviai („yra pasakyta / matoma / išnykę / bū́sima” ir t. t.), dalis gimininių įvardžių turi ir nuo daiktavardžio nepriklausomą, su juo nederinamą formą, tradiciškai vadinamą bevarde arba niekatrąja gimine, nes ši forma iš jos kilusi. Iš indoeuropiečių prokalbės išsirutuliojusioje baltų prokalbėje, iš kurios kilo lietuvių kalba, bevardę giminę turėjo ir daiktavardžiai.

Pradžioje indoeuropiečių prokalbė turėjusi gyvųjų ir negyvųjų dalykų gimines. Pirmajai priklausė gyvi, judantys organizmai, antrajai – įvairūs kiti objektai. Vėliau gyvųjų giminė suskilo į vyriškąją ir moteriškąją, o negyvųjų davė pagrindą bevardei giminei (neutrum). Ši giminė taikoma daiktavardžiams, turintiems abstrakčią, pirminę prasmę (plg. lot. coelum, skr. vyoman, rus. небо – 'dangus'). Kai kuriose kalbose gyvoji ir negyvoji giminės skilo į vyriškąją gyvąją bei vyriškąją negyvąją gimines (plg. ček. muž, ček. stroj).

Šaltiniai

1. Ryan, John M. (December 2017). „The Proof is in the Pronoun: Grammatical and Semantic Gender in Anglo Saxon“ (PDF). Athens Journal of Philology. 4 (4): 257. doi:10.30958/ajp/4.4.1. Nuoroda tikrinta 3 November 2020.
2. Giminė (gramatika). Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 92 psl.
3. Giminė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004