Vismantų latviai

Vismantų žiemgaliai, Vismantų latviai (vismantniekai) – latvių evangelikų liuteronų diaspora Lietuvoje, susiformavusi iki XIX a. Vismantų apylinkėse (buv. Radviliškio vls., dab. – Pakruojo r.), latvių kalba vadinti vismantnieki, Vismantu zemgaļi (terminas fiksuotas XX a.). Terminas – etninis, apibūdinantis toje vietoje gyvenusią uždarą, savitą tautinę-konfesinę bendriją – latvius, kalbėjusių vietos dialektu. Dalis latvių, pasak žodinės tradicijos, buvo atkelta iš Gravendalės dvaro valdos (Bauskės apskr.). Bendruomenę iki 1940 m. okupacijos, karų, represijų, trėmimų, kolektyvizacijos, melioracijos sudarė iki 600 žmonių. Dabar liko vos keletas to krašto gyventojų (gyvenančių vietoje, kitose Lietuvos ir Latvijos vietovėse), save laikančių tiesioginiais žiemgalių palikuoniais. Terminas „Vismantų žiemgaliai“ Latvijos akademinėje spaudoje naudotas iki XX a. 8-to dešimtmečio.

Vismantų latvių bibliotekos draugijos „Saulė“ nariai. 1935 m.

Bendruomenė

Apie 1938 m. Vismantuose gyveno apie 600 latvių. Latvių kolonija susidarė apie 1780 m. kai naujasis savininkas į Vismantus atgabeno baudžiauninkus latvius spėjama iš Gravendalės dvaro (Bauskės apskr.). Išties yra žinoma, kad Vismantus valdė Kuršo baltvokiečių baronai fon Ganckavai (von Ganzkau/ow), kurie nuo 1683 m. valdė ir minėtus Misos, Gravendalės dvarus. Vismantų dvarą 1778 m. įsigijo Ulrich Moritz Wilhelm (1751–1815), kuris palikuonių nepaliko.

Ilgainiui vismantniekų ryšiai su gimtine ir giminaičiais nutrūko. Vėliau dvaro žemė buvo išparduota po 7–15 ha dydžio sklypus, 1938 m. buvo 30 latvių ūkių. Nežiūrint to, kad ši latvių kolonija buvo toliausiai nutolusi į pietus, mišrios santuokos itin retai buvo sudaromos, ilgai išlaikė tautinę tapatybę. Iki 1927 m. ūkininkų Kelertų iniciatyva veikė latvių pradžios mokykla. Bendruomenė priklausė Šiaulių evangelikų liuteronų parapijos Radviliškio bažnyčiai.

1930 m. įkurta Vismantų latvių bibliotekos draugija „Saulė“, kuriai priklausė 27 nariai. Pirmininkai – Peteris Tiltinis (Pēteris Tiltiņš) ir Janis Brinkis (Jānis Briņķis).

Apie 1931 m. J. Brinkis tėvų sodyboje įkūrė „Senųjų žiemgalių muziejų“ (pobūdis − senienų-kraštotyros). Tai seniausias toks įkurtas muziejus Lietuvos Žiemgalos regione, kitas toks Juozo Šliavo „Žiemgalės“ muziejus buvo įkurtas 1959 m. Žeimelyje.

„Vismantų žiemgalių“ kilmės teorija

Žinomiausias jų atstovas – vismantiškis (Jānis Briņķis, 1912–1987), sekretorius, pirmininkas. Pasak jo teorijos: Vismantų latviai yra žiemgalių palikuoniai, kuriuos valdė kunigaikštis Volkins, jo pilis-dvaras – Volkenrova. Jie pasitraukė 1290 m. bėgdami nuo vokiečių kryžiuočių. Engė juos ir lietuviai, žiemgaliams teko nuo Radvilos slėptis tankiuose miškuose. Buvo pagonys, tikėjo senaisiais dievais, apeigas atlikdavo prie ąžuolo, medžiojo, statėsi namus (pašiūres), kirto mišką ir įrenginėjo dirbamus laukus. Kartą medžiodamas juos užtiko toks medžiotojas pagal pavardę lenkas Volkinrovs ir tapo jų kunigaikščiu. Keletą kartų žiemgalius jis vedė į mūšio lauką. Kunigaikštis mėgo žaisti kortomis, tokiu būdu Jelgavos karčiamoje pralošė savo dvarą su žiemgaliais. Šį dvarą 1400 m. vasarą išlošė hercogas Pitinis Gomskups iš Gravendalės dvaro, Bauskės apyl. Vietos žiemgaliai jį svetingai priėmė. Kunigaikštis atėjo iš Gravendalės su „visa manta“ (daiktais), taip pat ir daugybė kitų latvių atėjo su „visa manta“. Nuo to laiko ir atsirado pavadinimas Vismantai. 1400 m. atsikėlę latviai buvo krikščionys, iš pradžių vietos žiemgaliai priešiškai žiūrėjo į krikščionybę, bet galiausiai sutiko krikštytis. Ilgainiui kunigaikštis persikėlė gyventi į savo Gravendalės dvarą Latvijoje. Po jo 1534 m. valda atiteko lenkui Kulikowckiui. Vėliau jo rankraštyje pasakojama apie XIX a. įvykius (sukilimus ir kt.), jo gale pateikiamas pateikėjų sąrašas ir jų amžius .

„Vismantų žiemgalių“ (J. Brinkio) mazgų raštas

Debeikos, Brinkio, Krauksto mazgų rašto pavyzdžiai (pagal U. Nastevičs, THE KNOT SCRIPT – THE LOST WRITING SYSTEM OF THE LATVIAN LANGUAGE, p. 83)

J. Brinkis išsaugojo ir užfiksavo mazgų raštą, kuris dar kitaip literatūroje vadinamas „Vismantų žiemgalių“ ar „Brinkio mazgų raštu“

Vismantniekų tarmės kai kurios ypatybės

J. Brinkio rašytuose vismantniekų latviškuose tekstuose visų pirma išsiskiria būtojo laiko linksniuojamųjų dalyvių trumpinimas, išmetant skiemenį -ju-. Kitos ypatybės sporadiškos (nenuoseklios, atsitiktinės). Jo tekstuose pasitaiko kai kurios žiemgališkų šnektų ypatybės, iš kurių reguliariausia yra būtojo laiko linksniuojamųjų dalyvių trumpinimas, praleidžiant skiemenį -ju ir panašiai.

Dėl raidžių z ir ž iš latvių šnektos matyti būtojo laiko linksniuojamųjų dalyvių trumpinimai, tokie kaip gāž(š)i (iš gājuši). Apie dvigarsio -ar- išsaugojimą šaknyje sunku spręsti, nes balsių ilgumas tekstuose nežymimas. Labiau lietuviškos atrodo bendratys su -ti ir kt.

Iš tarmiškų ypatybių minėtinos: dies ir apnikuse(?-ē)s bei jau minėti būtojo laiko dalyviai su praleistu skiemeniu -ju-. Žiemgališkose šnektose yra baigmuo -use, -usēs, bet ne -usi, -usies. Yra net su ilgaisiais balsiais -ūse, -ūsēs, tačiau J. Brinkis balsių ilgumus žymi labai jau nenuosekliai. Taip pat ir fonetinę transkripciją su morfologine (godiks).

Tarmiški yra katris, durim, taip pat dzivoz(s)e, apskritai ši forma panašiuose dalyviuose čia nevyrauja; galop dar tarmiškas yra priešdėlis ni-: nibija.

Pavardės

• Briņķis.
• Briška.
• Kelerts.
• Laucēvičs.
• Rumba.
• Tiltiņš.

Galerija

• Baronų fon Ganckavų herbas
• Gravendalės dvaro ponų namas 1912 m. (Bauskės apskr., Kuršo gubernija, neišliko)
• Vismantų kaimo evangelikų liuteronų latvių kapinės ir Brinkių sodybos ir buv. "Senųjų Žiemgalių" muziejaus vieta
• Vismantų kaimo evangelikų liuteronų latvių kapinių varpinė
• Vismantų kaimo evangelikų liuteronų latvių kapinių varpinė
• Vismantų kaimo evangelikų liuteronų latvių kapinės ir Brinkių šeimos kapavietė
• Vismantų kaimo ūkininko gyvenamasis namas
• Vismantų kaimo ūkininko gyvenamojo namo detalė
• Vismantų apyl. 1931 m., sudarė J. Brinkis (LKF)
• Beržo tošies dėžutė su J. Brinkio mazgų raštu (aut. Kaspars Zvirbulis)

Išnašos

1. Vilberts Krasnais. Latviešu kolonijas – Riga: Latvju Nācionālās Jaunatnes Savienības izdevums, 1938 p. 50–51 2019-02-21 iš Wayback Machine projekto.
2. J. Brinkio 1935 m. gegužės 19 d. rankraštis, LFK
3. Uģis Nastevičs, THE KNOT SCRIPT – THE LOST WRITING SYSTEM OF THE LATVIAN LANGUAGE.
4. Išsaugojo unikalų raštą, Šiaulių kraštas. Atolankos (priedas), p. 4..
5. I. Lukašinska, V. Grāvītis, DZIESMU KAMOLS – MEZGLU RAKSTI. Labietis, 1980.01.01 2020-02-03 iš Wayback Machine projekto.
6. Edgars Jundzis, Mezglu raksti – īstenība un minējumi, Pavalstnieks, 1996.01.12 2020-10-26 iš Wayback Machine projekto.
7. Andris Ozoliņš, Uz tāss cibas iedzīvina leģendāros mezglu rakstus.

Šaltiniai

• Panevėžio-Šeduvos ELB metrikų knygų kopijos.
• Vismantų latviai (žiemgaliai, vismantniekai). Fotografijos. LIMIS.
• Vismantų evangelikų liuteronų latvių kapinės. Fotografijos. LIMIS .
• J. Brinkio 1935–1942 m. surinkta tautosaka, kraštotyrinė medžiaga, saug. Latvijos tautosakos saugykloje, Ryga .
• Liucija Janina Brazdžionienė. Vismantų kaimo šviesuolis Jonas Brinkis (1912 05 22 – 1987 12 28) [kraštotyros darbas, Šukioniai, 2001].

Nuorodos

• I. Lukašinska, V. Grāvītis, DZIESMU KAMOLS – MEZGLU RAKSTI. Labietis, 1980.01.01
• Edgars Jundzis, Mezglu raksti – īstenība un minējumi, Pavalstnieks, 1996.01.12 2020-10-26 iš Wayback Machine projekto.
• Andris Ozoliņš, Uz tāss cibas iedzīvina leģendāros mezglu rakstus, Latvijas Avīze, 2. februāris 2015.
• Į Šiaulių „Aušros“ muziejų pateko Vismantų latvių draugijos archyvas.
• Živilė KAVALIAUSKAITĖ, Pamirštas Jonas Brinkis ir Vismantų žiemgaliai, Šiaulių kraštas. Atolankos (priedas), p. 1, 3-4, 6..
• Išsaugojo unikalų raštą, Šiaulių kraštas. Atolankos (priedas), p. 4.