Visiškas vidaus atspindys

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Visiškas vidaus atspindys – reiškinys, kai šviesa atsispindi ne nuo metalinio paviršiaus, bet nuo ribos tarp dviejų skirtingų dielektrikų, tokių kaip oras ir vanduo arba stiklas ir oras. Toks atspindėjimas gali vykti tik tuomet, kai šviesa krenta iš optiškai tankesnės (didesnio lūžio rodiklio) į optiškai retesnę (mažesnio lūžio rodiklio) medžiaga kampu, didesniu nei

${\displaystyle \theta _{0}=\arcsin {\frac {n_{2}}{n_{1}}},}$

kur ${\displaystyle n_{2}}$ yra optiškai retesnės, o ${\displaystyle n_{1}}$ optiškai tankesnės medžiagų lūžio rodikliai (${\displaystyle n_{1}>n_{2}}$).

Jei šviesa iš vandens į orą kris 45 laipsnių kampu, praėjusi vandens paviršių šviesa sklis 20 laipsnių kampu su paviršiumi. Taip atsitinka dėl refrakcijos: jei kampu į dviejų skirtingų optinių savybių medžiagų sąlyčio plokštumą krinta šviesa, tai praėjusi tą ribą į optiškai retesnės medžiagos pusę, ji sklis kampu artimesniu sąlyčio paviršiui.

Jei šviesos kritimo kampas būtų 41 laipsnis iki paviršiaus, arba 49 laipsniai iki statmens į paviršių, šviesos spindulys tiesiog nusklystų vandens ir oro sąlyčio riba, nebeišsiveržtų į orą. Smailesniu kampu į paviršių iš vandens pusės krentanti šviesa visiškai atsispindi.