Vilniaus radijo stotis sąvoka naudojama apibrėžti radiofoninėms viduriniųjų bangų radijo stotims Vilniuje veikusioms pae

Vilniaus radijo stotis – sąvoka, naudojama apibrėžti radiofoninėms viduriniųjų bangų radijo stotims Vilniuje, veikusioms paeiliui 1927–1990 m. ir siuntusioms radijo programas klausytojams Vilniuje ir Vilniaus krašte.

Istorija

Iki pirmosios nuolatinės Vilniaus radijo stoties pastatymo laikiną bandomąją radiofoninę stotį Vilniuje buvo įrengusi bendrovė „Vilniaus radiotechnikos biuras” (lenk. Wileńskie biuro radiotechniczne) – radijo imtuvų prekybos ir remonto įmonė, įsikūrusi Mickevičiaus gatvės (dabar – Gedimino pr.) 23 name. Per Kaziuko mugę 1927 m. kovo 4 d. ji surengė viešą transliaciją. Ši stotis dirbo 350 metrų banga. Transliacija truko apie 3 valandas.

Radijo stotis Žvėryne

Pirmąją nuolatinę radijo stotį Vilniuje 1927 m. pastatė akcinė bendrovė „” (lenk. Polskie Radio) savo filialo – Vilniaus radiofono programos siuntimui. Ji buvo įrengta viename name su radiofonu – išnuomotoje privačioje viloje Žvėryne, Vytauto g. 21 (54°41′19″š. pl. 25°15′26″r. ilg. / 54.6887344°š. pl. 25.2572966°r. ilg. / 54.6887344; 25.2572966), ant Neries kranto. Įrengimo darbai prasidėjo 1927 m. rugsėjo 25 d. ir buvo baigti per du mėnesius. Lapkričio 28 d. prasidėjo nereguliarūs stoties bandymai, o gruodžio 4 d. pradėtas normalus Vilniaus radiofono programos siuntimas, laikraščiuose skelbiant laidų tvarkaraščius. Gruodžio 8 d. įvyko neoficialus stoties ir radiofono atidarymas, o 1928 m. sausio 15 d. jie buvo oficialiai pašventinti.

Iš pradžių stotis dirbo 5 valandas per dieną – nuo 17 iki 22 val. siųsdama Vilniaus radiofono programą 435 m banga. Siųstuvo, nupirkto iš anglų firmos „Western Electric Comapany”, galingumas antenoje siekė tik pusę kilovato, bet vėliau jis buvo padidintas iki 1,5 kW. Antena kabėjo tarp dviejų 42,5 m aukščio stiebų, iš kurių vienas buvo metalinis, kitas – medinis. Stoties priėmimo detektoriniu imtuvu zona buvo viso labo 10-15 km.

Tokios stoties neužteko. Viena iš Vilniaus radiofono užduočių buvo atremti antilenkiškus pasisakymus, skambėjusius kaimyninių Kauno ir Minsko radiofonų laidose, kurios buvo girdimos ir Vilnijoje. Kauno radijo stoties galia tuo metu buvo 7 kW, Minsko – 4 kW (nuo 1931 m. lapkričio – 30 kW). Todėl buvo nutarta statyti naują, galingesnę radijo stotį.

Radijo stotis Liepkalnyje

Vieta naujai stočiai buvo parinkta Liepkalnyje, buvusių kapinių vietoje Minsko ir Lydos plentų sankryžoje (54°39′13″š. pl. 25°18′07″r. ilg. / 54.6535259°š. pl. 25.3019179°r. ilg. / 54.6535259; 25.3019179). Tam reikalui čia buvo nupirktas apie 3 ha sklypas. 1700 m³ pastatą specialiai stočiai suprojektavo inž. Antonis Dygatas (Antoni Dygat). Šalia pastato stiebėsi du 76 m aukščio antenos bokštai, kuriuos pagamino Cegelskio gamykla Poznanėje. Naujo „Marconi” firmos (Marconi’s Wireless Telegraph Company, Anglija) siųstuvo galia buvo jau 16 kW. Ši stotis pradėjo veikti 1931 m. gegužės 26 d. Radiofono administracija, redakcija ir studija toliau liko Žvėryne.

1936 m. spalio 20 d. stoties Liepkalnyje galia buvo padidinta. Papildomas 50 kW galios stiprintuvas buvo sumontuotas tame pačiame pastate. Oficialiai šis siųstuvas buvo atiduotas eksploatuoti 1936 m. lapkričio 7 d.; stotis tuomet dirbo 559,7 m banga (536 kHz), kuri nebesikeitė iki pat 1950 m.

Prasidėjus karui, 1939 m. rugsėjo 16 d. vokiečių II bombonešių (eskadros) (K.G.2) lėktuvai bombardavo Liepkalnio radijo stotį. Viena bomba pataikė tiesiai į namą ir sugadino siųstuvą, antra pataikė į namo kampą ir sugriovė stogelį virš durų, trečia sprogo kieme ir apgadino elektros transformatorinę. Antena liko stovėti, tačiau po dviejų mėnesių Lietuvai atgavus Vilnių ji buvo rasta nugriauta. Iš Kauno atvykę Lietuvos radistai dalinai suremontavo stotį ir 1939 m. lapkričio 26 d. ji vėl ėmė dirbti, tik su daug mažene galia negu iki karo pradžios – tik 1,5 kW.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu stotis toliau siuntė Vilniaus radiofono programą.

1944 m. liepą frontui einant per Vilnių Liepkalnio stotis buvo smarkiai sugadinta, ir, Vilnių užėmus Raudonajai armijai, transliacijos laikinai buvo vykdomos per karinę judriojo ryšio stotį. Liepkalnio stotis nebebuvo atstatinėjama, vietoj jos buvo baigta statyti radijo stotis Viršuliškėse.

Radijo stotis Viršuliškėse

Kadangi Liepkalnio stotis stovėjo netoli Kirtimų oro uosto, ir, jam plečiantis, stoties antenų bokštai ėmė trukdyti skrydžių saugumui, 1936 m. pabaigoje buvo nutarta iškelti stotį į kitą miesto pusę. Buvo pasirinkta aukštuma rytiniame tuometinio Viršuliškių kaimo pakraštyje, vadinama „Kryžkalniu” (lenk. Krzyżówka, 54°42′09″š. pl. 25°13′37″r. ilg. / 54.7024°š. pl. 25.227°r. ilg. / 54.7024; 25.227). Statybos darbai prasidėjo 1937 m. viduryje, o 1939 m. liepos 1 d. stoties pastatas buvo paruoštas naujo 50 kW siųstuvo montavimui. Jau stovėjo ir antena – du 130 m aukščio nuo žemės izoliuoti metaliniai stiebai, turėję veikti kaip kryptinė antena. Siųstuvas buvo išsiųstas iš Varšuvos į Vilnių geležinkeliu 1939 m. rugpjūčio 30 d. – likus vos 2 dienoms iki karo pradžios; iki Vilniaus jis netvažiavo.

1944 m. liepą besitraukdami iš Vilniaus vokiečiai nugriovė abu stoties antenos stiebus. Sovietų Sąjungai reokupavus Vilnių, buvo nutarta Viršuliškių stotį atstatyti. Naujai pastaytas metalinis 120 m aukščio antenos stiebas buvo, kaip ir lenkų statyti stiebai, izoliuotas nuo žemės ir pats veikė kaip vertikalus spinduolis.

Viršuliškių radijo stotis pradėjo veikti 1945 m. gegužės 15 d. ir veikė iki 2012 m. spalio 28 d. Nuo 1990 m., kai Vilniuje pradėjo atsirasti privačios radijo stotys, sąvoka „Vilniaus radijo stotis” pamažu nustojo būti naudojama; vietoj jos imta naudoti sąvoką „Viršuliškių radijo stotis”.

Literatūra

Radjo w Wilnie. Kurjer Wileński, 1927-03-03.
Radjo Wilno na fali 435 m. Express Wileński, 1927-12-04.
Kronika Wileńska. RAdjo, 1928 Nr. 18.
10 lat Rozgłośni Wileńskiej: radio dla miasta i wsi. Wilno : Polskie Radio, 1938.
M. J. Kwiatkowski. Narodziny Polskiego Radia. Warszawa : PWN, 1972.
J. Rimantas. Radijo problema Lietuvoje. Kaunas : Spaudos Fondas, 1940.
H. Kriegler. Sendergruppe Ostland. Welt-Rundfunk, Heft 1, 1942.
S. Štikelis. Eterio šviesa. Kaunas : Varpas, 2001. .
П.П.Виткевичюс. Развитие электро- и радиосвязи в Литве. Вильнюс : Минтис, 1972.