Vilniaus meno mokykla

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Vilniaus meno mokykla − Vilniaus universiteto architektūros, piešimo ir tapybos, skulptūros, grafikos (raižybos) katedros, veikusios 1793−1832 m.

Didysis Vilniaus universiteto kiemas, XIX a. vidurys.

Vilniaus meno mokykla − tai Lietuvos meninės kultūros reiškinys, susiformavęs XVIII−XIX a. sandūroje, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojoje mokykloje (dab. Vilniaus universitetas), įgyvendinant nacionalinę švietimo programą, buvo įsteigtos šios katedros, padėjusios pamatus Lietuvos profesionaliųjų architektų bei dailininkų rengimui:

• (įsteigta 1793 m.) priklausiusi fizikos ir matematikos fakultetui; 1793-1798 m. vadovavo L. Gucevičius, 1798−1812 m. vadovavo M. Šulcas, 1819−1832 m. vadovavo K. Podčašinskis;
• Piešimo ir tapybos katedra (įsteigta 1797 m.); 1797−1807 m. vadovavo P. Smuglevičius, 1819−1826 m. vadovavo J. Rustemas;
• (įsteigta 1803 m.); 1803−1811 m. vadovavo A. Le Brenas, 1816−1826 m. vadovavo K. Jelskis;
• (įsteigta 1805 m.); 1810−1821 m. vadovavo (su pertraukomis) J. Saundersas, 1816−1820 m. vadovavo M. Podolinskis;
• (nuo 1803 m. vadintos dailės skyriumi) priklausė literatūros ir laisvųjų menų fakultetui.

Nuo 1820 m. (nuo 1822 m. kasmet) buvo rengiamos Vilniaus meno mokyklos mokinių kūrinių parodos. Vilniaus meno mokykloje mokėsi J. Damelis, K. Ruseckas, J. Oleškevičius, V. Smakauskas, V. Vankavičius, P. Joteika, B. Kislingas, S. Čerskis, V. Dmachauskas ir kt.

Po Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m. Vilniaus meno mokyklos atstovų suformuota meninės kūrybos kryptis veikė visą tolimesnę Lietuvos architektūros ir dailės raidą.

Dabar Vilniaus meno mokyklos profesorių ir mokinių kūryba pristatoma iliustruojant kūriniais, esančiais Lietuvos dailės muziejaus tapybos, grafikos ir skulptūros rinkiniuose. Lietuvos dailės muziejus yra surinkęs didžiausią Vilniaus meno mokyklos atstovų kūrinių rinkinį.