Viljamas Adolfas Bugro

Viljamas Bugro
Viljamo Bugro autoportretas, 1886 m.
Gimė	1832 m. lapkričio 20 d. La Rošelė
Mirė	1905 m. rugpjūčio 19 d. (72 metai) La Rošelė
Palaidotas (-a)	Monparnaso kapinėse
Veikla	tapytojas
Vikiteka	William-Adolphe Bouguereau

Viljamas Adolfas Bugro (pranc. Adolphe Williams Bouguereau, 1832 m. lapkričio 20 d. – 1905 m. rugpjūčio 19 d.) – XIX a. Prancūzijos tapytojas. Vienas žymiausių prancūzų saloninio akademinio meno atstovų.

Biografija

Adolfas Viljamas Bugro gimė 1832 m. lapkričio 20 d. La Rošelėje, vyno ir aliejaus prekiautojo šeimoje. Buvo antrasis Teodoro Bugro ir Marijos Margaritos Bonin sūnus. Jam didelės įtakos padarė jo dėdė Eženas Bugro, kuris pastūmėjo būsimą dailininką domėtis klasikine kultūra. Pirmasis dailininko vardas, spėjama, buvo Adolfas, tačiau Bugro vėliau ant paveikslų pasirašinėdavo Viljamo vardu. 1839 m. Bugro įstojo į klasikinių studijų koledžą. jame gavo pirmąsias klasikinės dailės pamokas. 1841 m. šeima persikraustė į Bordo. Teodoras Bugro tikėjosi, kad sūnus padės jam versle, tačiau Viljamas norėjo pratęsti klasikinio meno studijas. Jis mokėsi Bordo savivaldybės meno mokykloje pas Jean-Paul Alaux. 1844 m. laimėjo mokyklos konkursą už geriausią istorinį paveikslą. Viljamas Bugro pradėjo tapyti vietos užsakovams, kad užsidirbtų pinigų studijoms Paryžiuje. 1846 m. Bugro persikraustė į Paryžių ir įstojo į Prancūzijos aukštąją meno mokyklą École des Beaux-Arts (užėmė 99-ą vietą konkurse iš 100 patekusiųjų). Bugro mokėsi akademistinio dailininko François Picot klasėje, kurį jam rekomendavo mokytojas Jean-Paul Alaux. 1850 m. Bugro laimėjo „Romos prizą“ − mokyklos konkursą, kurio laimėtojui buvo skiriama stipendija mokslų kursui Romoje. Romoje Bugro sukūrė privalomą darbą mokyklai. Tai buvo Rafaelio „Galatėjos triumfo“ kopija. Rafaelis tapo Bugro didžiausiu idealu mene. Italijoje Bugro mokėsi apie trejus metus.

Po studijų Italijoje Bugro grįžo į Bordo, kur nutapė savo šeimos portretus. 1854 m. apsistojo Paryžiuje, dekoravo vietos užsakovų pietų kambarių salonus. 1857 m. už vieno kambario dekorą ir paveikslą „Tobijo sugrįžimas“ laimėjo medalį Prancūzijos meno akademijos kasmetinėje parodoje, vadinamojoje „Salonas“ (nes vykdavo viename Luvro salonų). Sėkmė „Salone“ patraukė pasiturinčių užsakovų dėmesį. Imperatorius Napoleonas III užsakė Bugro nutapyti jo, o vėliau ir imperatorienės portretus. Bugro tapo vienu geidžiamiausių Paryžiaus aristokratijos ir verslininkų dailininkų. 1856 m. jis vedė Marie-Nelly Monchablon, su kuria susilaukė 5 vaikų. 1863 m. paveikslą „Šv. Šeima“ įsigijo Napoleonas III. 1865 m. jam buvo patikėtas Bordo didžiojo teatro dekoravimas, ties kuriuo Bugro užtruko iki 1870 m. 1870 m. Bugro pergyveno Paryžiaus apsiaustį Prancūzijos-Prūsijos kare. 1871 m. gavo pirmąją mokytojo vietą Jiuljano akademijoje Paryžiuje. 1872 m. keliavo į Vienos pasaulinę parodą kaip meno vertinimo komisijos narys ir parodos dalyvis. 1866 m. mirė mažametė duktė Žana, o 1875 m. − sūnus Žoržas. Tai pastūmėjo Bugro kurti religinius paveikslus. 1877 m. mirė žmona Neli ir 7 mėn. kūdikis Morisas.

„Veneros gimimas“ − vienas garsiausių V. Bugro paveikslų (1879, Orsė muziejus, Paryžius)

1876 m. Bugro buvo išrinktas Akademijos nariu iki gyvenimo galo. 1877 m. Bugro tikėjosi vesti vieną savo mokinių, JAV dailininkę , tačiau tam pasipriešino motina. Pora visgi slaptai susituokė 1879 m. 1881 m. buvo įkurta Prancūzijos menininkų draugija (Société des Artistes Français), kuriai vyriausybė patikėjo rengti „Saloną“. Bugro buvo išrinktas draugijos tapybos skyriaus prezidentu. Tais pačiais metais Bugro įsigijo namą gimtojoje La Rošelėje. Po to sekė įvairūs pripažinimo ženklai. Bugro buvo renkamas asociacijų prezidentu, dalyvaudavo įvairiose oficialiose iškilmėse. Jo paveikslai buvo eksponuoti Londone ir Berlyne. Dailininko kūrinius už aukštas kainas pirko pasiturintys amerikiečiai. 1896 m. mirus motinai Bugro oficialiai vedė Elizabeth Jane Gardner. 1900 m. mirė ketvirtasis vaikas, sūnus Polis. Viljamas Bugro mirė 1905 m. rugpjūčio 19 d. La Rošelėje, palaidotas Paryžiaus Monparnaso kapinėse.

Kūryba

Bugro paliko 828 žinomus baigtus paveikslus. Jo kūryboje dominuoja atidirbtas ir precizinis akademistinis stilius. Siužetų vaizdavimas labai idealizuotas. Dailininkas kartą pasakė, kad norėdamas pavaizduoti bangą, jis vaizduotų ne tiek ją, kiek bangos idėją. Jo kūryboje dominuoja moteriški, dažniausiai nuogi, modeliai, kurie esą perteikia kūrinio idėją. Gyvenimo metu Bugro buvo pasiekęs beveik visus įmanomus pripažinimo ženklus. Kritikai jį lygino su Rafaeliu ir vadino sekuliariuoju Fra Andželiku (dėl turtingų užsakovų namuose atliekamų freskų). V. Bugro buvo nepaprastai pasišventęs menui ir būdamas 60−70-ies metų amžiaus vis praleisdavo ateljė 12 valandų per dieną.

V. Bugro vertino impresionistų dailę kaip neišbaigtus eskizus ir priešinosi jų priėmimui į oficialias parodas. Atitinkamai buvo vienu nekenčiamiausių akademistinių dailininkų. Edgaras Dega ir jo draugai kiekvieną paveikslą, kuris pradėdavo panašėti į išbaigtą ir nuglaistytą, vadindavo „bugroišku“. Savo ruožtu V. Bugro sakė, kad niekuomet nėra matęs to, ką mato (ar tariasi matantys) impresionistai. Pačiu moderniškiausiu savo laikmečio dailininku V. Bugro vadino savo kolegą akademistą . Vienas Bugro mokinių buvo Anri Matisas, kuriam Bugro pasakė, kad jis negali piešti ir niekuomet to neišmoks. Po V. Bugro mirties jo autoritetas greitai smuko XX a. pr. kritikams ir publikai atiduodant pirmenybę impresionistinės ir modernistinės dailės kūrėjams. Apie 1950 m. V. Bugro paveikslai buvo pardavinėjami už keletą tūkstančių JAV dolerių. XX a. pb. dėmesys akademistinei dailei grįžo, V. Bugro paveikslų kainos viršijo milijoną JAV dolerių.

Galerija

• „Vyresnioji sesuo“ (1869, Vaizduojamųjų menų muziejus, Hiustonas)
• „Nimfos ir satyras“ (1873, Sterling ir Francine Clark meno institutas, Viljamstaunas, Masačusetsas)
• „Jauna mergina, besiginanti nuo Eroso“ (1880, J. Paul Getty muziejus, Los Andželas)
• „Riešutų rinkėjos“ (1882, Detroito meno institutas, Detroitas)
• „Banga“ (1896, privati kolekcija)
• „Mergelė Marija su angelais“ (1900, , Paryžius)

Išnašos

1. Hilary Spurling. The Unknown Matisse– A Life of Henri Matisse: The Early Years, 1869-1908. University of California Press, 1998. p. 63-64
2. „artnews.com“. Nuoroda tikrinta 2013 m. sausio 4 d..

Nuorodos

Vikiteka: William-Adolphe Bouguereau – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Tinklalapis, skirtas V. Bugro
• V. Bugro WGA tinklalapyje
• V. Bugro artrenewal.org tinklalapyje