Viktorijos krioklys

17°55′28″ p. pl. 25°51′24″ r. ilg. / 17.92444°š. pl. 25.85667°r. ilg. / 17.92444; 25.85667

Viktorijos krioklys

Viktorija (angl. Victoria Falls) arba Mosioatunija ( Mosi-oa-Tunya) – krioklys pietų Afrikoje, ant Zambezės upės, krentantis iš 108,3 m aukščio ir esantis 1,6 km pločio. Jis yra pasienyje tarp Zambijos ir Zimbabvės valstybių. Krioklyje gausu salelių, kurios dalija jį į daug mažų krioklių. Tirštas rūkas ir garsus šniokštimas yra girdimas maždaug 40 km spinduliu.

Viktorijos krioklys sausojo sezono metu (2003)

Pirmasis europietis, aptikęs krioklį (1855 m.), buvo Deividas Livingstonas, anglų keliautojas, kuris jį pavadino tuometinės Anglijos karalienės Viktorijos garbei. Krioklys įeina į dviejų nacionalinių parkų teritoriją ir pritraukia daug turistų. Šie parkai įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Dabar apie krioklių susidarymo procesą žinoma daugiau negu Livingstono laikais. Centrinis Zambijos plokščiakalnis – tai didžiulis 300 m storio klodas bazaltinės lavos, vulkano išlietos prieš 200 mln. metų, daug anksčiau prieš susiformuojant Zambezei. Išsilydžiusioms uolienoms auštant, jos kietėjo ir skeldėjo, susidarė įtrūkių tinklas. Šiuos įtrūkius užpildė minkštesnės medžiagos sudarydamos daugmaž lygų sluoksnį. Tačiau maždaug prieš pusę milijono metų, kai plokščiakalniu pradėjo tekėti Zambezė, ji susidūrė su vienu iš tų įtrūkių. Vanduo ėmė plauti minkštą užpildą grauždama griovį. Upė tvindė jį griausmingai plakdamasi ir keldama purslų debesis, kol pradėjo veržtis per žemesnįjį plyšio kraštą ir toliau – į siaurą tarpeklį. Taip atsirado pirmas krioklys. Tačiau procesas tuo nesibaigė. Nepaliaujama tėkmė per vandenkričio briauną silpniausioje vietoje pradėjo griauti uolos kraštą. Triukšmingi vandens srautai vis labiau graužė sprūdį ardydami upės dugną prieš srovę – taip formuodami naują siaurą tarpeklį, nusidriekiantį įžambiai pirminiam tarpekliui. Taip nuožulniai besitraukdama upė rado kitą įtrūkį iš rytų į vakarus ir išplovė minkštą jo užpildą. Per įtrūkių tinklą braudamasi prieš srovę, upė sukūrė zigzaginių tarpeklių virtinę, išsidėsčiusią pasroviui nuo krioklių.

Šiandien pasroviui galima pamatyti septynis tokius tarpeklius: kiekvienas jų yra jau išnykusio vandenkričio pėdsakas. Aštuntasis tarpeklis – dabartinio Viktorijos krioklio, tačiau ir šis pamažėl irsta. Erozija šių tarpeklių kelyje vyksta apie 1,6 km per 10 000 metų tempu. Galimas daiktas, kad devintoji besitraukiančio krioklio vieta bus vakariniame krašte esantis Velnio slenkstis.

Krioklys

Šalia krioklio pastatyta Livingstono statula, o ties Verdančiu katilu tarpeklis perdengtas tiltu, kuris 1905 m. pastatytas geležinkeliui, nutiestam iš Bulavajo. 1938 m. žemupio link buvo pastatyta elektrinė, o vėliau, 1969 m., – Peilio ašmenų pėsčiųjų tiltas. Jis jungia pagrindinį žemyną su stulbinančiu kyšuliu, suteikdamas turistams galimybę gėrėtis nuostabiais reginiais.

Sausasis laikotarpis, trunkantis nuo rugpjūčio iki gruodžio, leidžia stebėti klasikinę Viktorijos krioklio panoramą nuo kranto iki kranto, tačiau vandens lygis tuomet gali būti labai žemas. Potvynių sezonas (kovą – gegužę) – tai tikros dramos metas. Tada Zambezė pritvinksta siautėjančių vandenų ir pasiekia nežabotos galios tūrį, 15 kartų didesnį nei sausuoju laikotarpiu.

Šaltiniai

1. Viktorijos krioklys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 159 psl.
2. „Victoria Falls“. World Digital Library. 1890–1925. Nuoroda tikrinta 2013-06-01.{{}}: CS1 priežiūra: Datos formatas ()

Nuorodos

• Pirmosios Viktorijos krioklių nuotraukos (1891) 2005-03-02 iš Wayback Machine projekto.
• Viktorijos krioklių nuotraukos
• Google žemėlapiai

Vikiteka: Viktorijos krioklys – vaizdinė ir garsinė medžiaga