Viktorija Daujotytė-Pakerienė

Viktorija Daujotytė-Pakerienė
Gimė	1945 m. spalio 1 d. (78 metai) Keiniškė, Varnių valsčius
Tautybė	Lietuvė
Tėvas	Vaclovas Daujotas
Motina	Paulina Daujotienė
Sutuoktinis (-ė)	Antanas Pakerys
Vaikai	Jurgis Pakerys
Veikla	literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Partija	1975 m. SSKP
Alma mater	1968 m. Vilniaus universitetas

Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 m. spalio 1 d. (tikroji gimimo data 1944 m. gruodžio 23 d.) Keiniškėje, Varnių valsčius, Telšių apskritis) – Lietuvos literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė.

Biografija

1962 m. baigė Pavandenės vidurinę mokyklą (Telšių r.). 1963 m. Vilniaus valstybiniame universitete pradėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. 1968 m. baigusi mokslus pradėjo dirbti „Pergalės" žurnale stiliste-korektore. 1972 m. apgynė filologijos mokslų kandidatės disertaciją, iškart po to pradėjo dirbti Vilniaus universitete Lietuvių kalbos ir literatūros katedros dėstytoja. 1982 m. Viktorijai Daujotytei buvo suteiktas docento vardas. Nuo 1983 iki 1985 m. buvo VU Lietuvių literatūros katedros vedėja. 1988 m. įgijo habilituoto humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. 1990 m. buvo suteiktas profesoriaus vardas. V. Daujotytė yra Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, 1975 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare.

Moksliniai darbai

Pagrindinėmis V. Daujotytės mokslinėmis sritimis laikomos: lietuvių literatūra, literatūros fenomenologija, literatūros kritika. Daugiausiai dėmesio skiria poezijos tyrinėjimui, literatūros interpretavimui egzistencinių problemų aspektu. Kritikas Vytautas Kubilius apie V. Daujotytę teigė, kad ji „pakreipė kritikos mintį bendrųjų žmogaus egzistencinių problemų link“. Daujotytė įvairiais aspektais tyrinėjo daugelio lietuvių rašytojų kūrybą, analizavo visą lietuvių literatūros raidą. Artimiausia kritikės sritis - poezija. Poezijoje jos pagrindinės verybės yra meilė, gerumas, santarvė. Savo kritikos veikaluose ji negali būti šalta ar smerkianti, ji nesistengia nustebinti skaitytojo supermoderniomis stiliaus priemonėmis, - kalba poetiškai, jautriai parinkdama žodį. Parašė lietuvių literatūros vadovėlių mokyklai (1992 m., 1994 m., su Elena Bukeliene, 1989 m., 1990 m., 1995 m.), mokomųjų knygų studentams, esė.

Taip pat nagrinėja moterų rašytojų kūrybą. Vilniaus universitete Daujotytė destydama XX a. pr. lietuvių literatūrą artimiau susipažino su įspūdingais moterų likimais literatūroje, kaip jos toliau gali gyventi, kaip pakelia gyvenimą, atlaiko savo dvigubą naštą, kaip išlieka motinomis, žmonomis, kūrėjomis, kokios paslaptys slypi jų pašaukimuose. Taip pat kritikę domėjosi moterų sąmoningumo istorijomis, jų kilimu į kultūrą, pasiryžimu nelikti tik namuose, nelikti tik šeimos tvarkytojomis ir eiti paskui savo vidinio balso pašaukimą – imtis kūrybos. Jai itin rūpėjo moters likimas, kritikė analizavo, ką kalbėjo Žemaitė, Sofija Čiurlionienė, Felicija Bortkevičienė ir iš jų sėmėsi žinių.

Savo darbuose daug dėmesio skiria lietuvių rašytojų, poetų pasaulėvaizdžio tyrimams, jų kasdienių patirčių įprasminimu literatūroje. Tyrinėjo Vinco Mykolaičio-Putino, Janinos Degutytės, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos kūrybą ir biografijas, o ypač - Salomėjos Nėries. Pastarajai Daujotytė skyrė daugiausiai dėmesio ir pastangų. Tirti Nėries kūrybą pradėjo dar geriausiais poetės laikais - sovietmečiu, taip pat ir sunkiu metu, kai Nėris susilaukė itin daug kritikos dėl savo veiklos, kurią Daujotytę priėmė kaip asmeninę.

Viktorija Daujotytė į vartoseną įvedė „prigimtosios“ arba „prigimtinės kultūros“ sąvoką, išplečiančią liaudies arba etninės kultūros sampratą. Kertinės šios sąvokos dalys Daujotytei yra įsibuvimas, savumas, branginimas. Literatūrologei ypač svarbios vaikystės, namų, šeimos, gimtųjų vietų gamtos patirtys, atsispindinčios kūryboje. Viktorijos Daujotės lyrikos rinkinys „Perrašai“ pagrindžia šį teiginį, kuriame kritikė, literatūrologė grįžta prie savo šaknų — aprašo nuo gimimo brangias vietas, įsiminusius vaikystės įspūdžius, dienas artimiausių žmonių apsuptyje. Rinkinio pabaigoje ji teigia nuo vaikystės rašiusi įvairius užrašus, prierašus, įrašus, dėl kurių galiausiai labai abejojusi, dalį jų ryžosi išleisti. 2011 m. Viktorija Daujotytė su kitais lietuvių kultūros tyrinėtojais pradėjo rengti nuolatinius „Prigimtinės kultūros seminarus“.

Vartojo slapyvardį Viktorija Daujotė. Prisidengdama juo išleido eiliuotų tekstų rinkinį Užrašyta (2014), tarmiškų eiliuotų tekstų rinkinius Balsā ūkūs‘ = Balsai ūkuose (2010), Gīvenu vīna = Gyvenu viena (2012), Tatā pariejau = Tai parėjau (2015), Žīmėni vuobelie = Žieminė obelis (2016). Šiuos rinkinius pasirašė Viktorijos Daujotės vardu, paaiškindama, kad Daujotė — „senas, labai senas baltų moters vardas“ („Lietuvių vardų kilmės žodyne“ dau -daug, jot -joti, vardo reikšmė — daug jojantis; raitelis“).

Bibliografija

V.Daujotytė yra išleidusi daugybę monografijų, vadovėlių ir kitų mokymo priemonių.

Apdovanojimai

• 1993 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija
• 1998 m. „Varpų“ literatūrinė premija
• 2002 m. DLK Gedimino 4 laipsnio ordinas
• 2007 m. Konstitucijos taurė (kartu su Edvardu Gudavičiumi)
• 2008 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už knygą „Sauganti sąmonė: literatūra ir patirtis: užrašai“.
• 2009 m. Nacionalinė pažangos premija, už individualų, kūrybišką Lietuvos kultūros bei meno tyrimą ir interpretavimą
• 2010 m. Barboros Radvilaitės medalis, už išskirtinius nuopelnus Vilniaus miesto kultūrai
• 2010 m. Jotvingių premija
• 2011 m. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA) premija
• 2013 m. Lietuvos mokslų akademijos humanitarinių mokslų premija už darbų ciklą „Fenomenologiniai lietuvių literatūros tyrimai (1998–2012)“.
• 2014 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklas už nuopelnus Lietuvos mokslui, švietimui ir kultūrai, mokslininkų ir mokytojų ugdymą, kūrybingos lietuvybės stiprinimą.
• 2015 m. Antano Baranausko literatūrinė premija už knygas „Givenu vina. Gyvenu viena“ ir „Tata pariejau. Tai parėjau“, parašytas žemaičių tarme ir bendrine lietuvių kalba.

Šaltiniai

1. http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/viktorija-daujotyte-pakeriene/
2. http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/viktorija-daujotyte-pakeriene/
3. Elena Baltutytė. Viktorija Daujotytė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 527 psl.
4. https://kultura.lrytas.lt/literatura/v-daujotyte-pakeriene-bandziau-tarsi-atsistoti-salia-s-neries.htm 2020-08-09 iš Wayback Machine projekto.
5. https://kultura.lrytas.lt/literatura/v-daujotyte-pakeriene-bandziau-tarsi-atsistoti-salia-s-neries.htm 2020-08-09 iš Wayback Machine projekto.
6. http://www.kalvotoji.lt/2018/05/05/apie-profesore-viktorija-daujotyte-teviskes-ir-vaikystes-zenklus-pirmajame-jos-eilerasciu-rinkinyje/
7. Viktorija Daujotytė. Prigimtinės kultūros ratilai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017.
8. https://www.vle.lt/straipsnis/viktorija-daujotyte/
9. http://www.kalvotoji.lt/2018/05/05/apie-profesore-viktorija-daujotyte-teviskes-ir-vaikystes-zenklus-pirmajame-jos-eilerasciu-rinkinyje/
10. Daujotytė Viktorija, Lietuvos rašytojų sąjunga. 2012-03-31. tikrinta 2020-12-16.
11. https://www.rasytojai.lt/daujotyte-pakeriene-viktorija/

Literatūra

• Viktorija Daujotytė-Pakerienė: bibliografija / sud. Paulina Dabulevičienė. – Vilnius: VU leidykla, 1995. – 61 p.
• Sambalsiai: studijos, esė, pokalbis: skiriama profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės 60-mečiui / sud. Aistė Birgerė, Dalia Čiočytė. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005. – 636 p. –
• Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 303 p.: iliustr. –