Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Viktoras Borisovičius Šklovskis (rus. Ви́ктор Бори́сович Шкло́вский; 1893 m. sausio 24 d. – 1984 m. gruodžio 6 d.) – rusų ir sovietų literatūros teoretikas, kritikas, rašytojas ir pamfletistas.

Biografija

V. Šklovskis gimė Sankt Peterburge, Rusijoje. Jo tėvas buvo žydų, motina vokiečių/rusų kilmės. Jis mokėsi Sankt Peterburgo universitete.

Pirmojo pasaulinio karo metais V. Šklovskis savanoriavo Rusijos armijoje ir galiausiai tapo vairavimo instruktoriumi šarvuotų automobilių karinėje dalyje Sankt Peterburge. Ten 1916 metais jis įkūrė (Obshchestvo izucheniya POeticheskogo YAZyka – ), vieną iš dviejų grupių (kartu su ), kurios išplėtė pagrindines rusų formalizmo teorijas ir metodus.

V. Šklovskis dalyvavo 1917 m. vasario revoliucijoje. Vėliau Rusijos laikinoji vyriausybė paskyrė jį eiti komisaro padėjėjo pareigas į pietvakarių frontą, kur jis buvo sužeistas ir pelnė apdovanojimą už drąsą. Po to V. Šklovskis dirbo komisaro padėjėju Rusijos ekspediciniame korpuse Persijoje.

1918 m., pasibaigus spalio perversmui, V. Šklovskis grįžo į Sankt Peterburgą. Jis priešinosi bolševizmui ir dalyvavo socialistų revoliucionierių partijos organizuotame antibolševikiniame sąmoksle. Po to, kai Čeka atskleidė konspiratorius, V. Šklovskis pradėjo slapstytis, keliaudamas po Rusiją ir Ukrainą. Galiausiai, 1919 m., jam buvo atleista jo ryšių su Maksimu Gorkiu dėka. Tuomet V. Šklovskis nusprendė nutraukti savo politinę veiklą. Abu jo broliai buvo sušaudyti sovietų valdžios (vienas 1918 m., kitas 1937 m.), sesuo mirė badu Sankt Peterburge 1919 m.

V. Šklovskis įsijungė į sovietų visuomenę ir netgi dalyvavo Rusijos pilietiniame kare, tarnaudamas Raudonojoje armijoje. Tačiau 1922 m. jam vėl teko slapstytis, kadangi jam grėsė areštas ir galima mirties bausmė už ankstesnius politinius veiksmus, ir V. Šklovskis per Suomiją pabėgo į Vokietiją. Būdamas Berlyne, 1923 m. jis išleido savo memuarus apie 1917–1922 m. laikotarpį, kuriuos pavadino Сентиментальное путешествие, воспоминания (Sentimental’noe puteshestvie, vospominaniia, Sentimentali kelionė, prisiminimai). Tai buvo aliuzija į , autoriaus, kuriuo V. Šklovskis žavėjosi ir kurio digresyvus stilius turėjo didžiulę įtaką V. Šklovskio rašymo būdui, Sentimentalią kelionę per Prancūziją ir Italiją. Tais pačiais metais jam buvo leista grįžti į Tarybų Sąjungą. Tam turėjo įtakos kreipimasis į sovietų valdžią, kurį V. Šklovskis įtraukė į paskutinius jo Zoo, arba laiškai ne apie meilę, puslapius.

1963 m. V. Šklovskį aplankęs Jugoslavijos mokslininkas Michailas Michailovas rašė: „Aš buvau be galo sužavėtas V. Šklovskio dvasios gyvybingumu, jo susidomėjimų įvairumu ir jo kultūra. Kada mes atsisveikinome su Viktoru Borisovičiu ir išvykome į Maskvą, aš pajutau, kad ką tik susipažinau su vienu iš geriausiai išauklėtų, išsilavinusių ir protingiausių mūsų amžiaus žmonių.“

V. Šklovskis mirė Maskvoje 1984 m.

Rašytojas ir teoretikas

Be literatūros kritikos straipsnių ir tokių autorių, kaip Lorensas Sternas, Maksimas Gorkis, Levas Tolstojus, Vladimiras Majakovskis biografijų, V. Šklovskis parašė keletą pusiau autobiografinių kūrinių, kurie tapo eksperimentais jo literatūrinių teorijų plėtotėje.

V. Šklovskis geriausiai žinomas iš ostranenie arba nutolimo idėjos literatūroje plėtojimo. Jis išdėstė šią idėją žymioje esė „Menas kaip technika“ (arba „Menas kaip priemonė“), kuri sudarė jo Prozos teorijos, pirmą kartą publikuotos 1925 m., pirmą skyrių. Jis įrodinėjo, kad būtina kažką, kas pasidarė per daug pažįstama, tapo klišė literatūros kanone, paversti kažkuo atnaujintu.

Meno tikslas yra perteikti daiktų pajautimus per pažinimą, ne per žinojimą. Meno metodo prasmė – padaryti objektus „nepažįstamus“, formas – sudėtingas, pasunkinti ir prailginti suvokimo procesą, kadangi suvokimo procesas yra estetiškai išbaigtas ir turi būti pratęstas. Menas – tai būdas patirti objekto įmantrumą; pats objektas nėra svarbus.

V. Šklovskis, „Menas kaip technika“, 12

V. Šklovskio darbas pastūmė rusų formalizmą link supratimo, kad literatūrinę veiklą reikia traktuoti kaip neatsiejamą socialinės veiklos dalį, idėjos, kuri tapo pagrindinė Michailo Bachtino ir rusų bei Prahos semiotikos mokyklų atstovų darbuose.

Kino menas

V. Šklovskis buvo vienas pirmųjų profesionalių kino scenaristų. Jo esė ir straipsnių apie kiną rinkinys (Literatūra ir Kinematografija) buvo išleistas 1923 m. V. Šklovskis buvo režisieriaus artimas draugas ir parašė išsamų jo gyvenimo aprašymą bei darbų kritiką (Maskva 1976).

Pradėjęs 1920 m. ir iki pat 1970 m. V. Šklovskis parašė daugelio sovietinių filmų scenarijus. Šis jo biografijos aspektas nesulaukė didelio susidomėjimo. Savo knygoje Trečiasis fabrikas V. Šklovskis pavaizduoja savo darbą kine, rašydamas: „Visų pirma, aš dirbu trečiame fabrike. Antra, pavadinimą nėra sunku paaiškinti. Pirmasis fabrikas – mano šeima ir mokykla. Antrasis – OPOYAZ. Trečiasis fabrikas kuria mane būtent šiuo metu. „