Verizmas

Verizmas (verismo, iš italų k. „realizmas“) – literatūrinė, ir vėliau operos, srovė, išsivysčiusi Italijoje 1870-aisiais.

Verizmo literatūros būdingais atstovais buvo siciliečiai (1840–1922), (1839–1915) ir (1861–1927). Tai buvo kraštutinė realistinės literatūros forma, artima natūralizmui. Būdingi verizmo bruožai buvo neslepiamas provincialus literatūros charakteris ir provincijos gyvenimo temos, suteikiama daugiau laisvės rašytojo vaizduotei, skirtingai nuo E. Zola natūralistinės literatūros nuostatų. Geriausiais veristinės literatūros atstovais buvo regioniniai rašytojai, kurie rašė apie savo gerai pažįstamą aplinką: neapolietė , toskanietis ir Pietų Italijoje gyvenusi Grazia Deledda, kuri 1926 m. apdovanota Nobelio literatūros premija.

Greitu laiku po veristinės literatūros atsiradimo jos kūriniai buvo pradėti adaptuoti teatriniam atlikimui. Pirmuoju tokiu kūriniu tapo 1884 m. publikuotas apsakymas „Kaimo garbė“. Pagal pastatytą pjesę temą to paties pavadinimo operai pritaikė jaunas kompozitorius Pjetras Maskanjis. Opera „Kaimo garbė“ susilaukė sėkmės 1890 m. ir pradėjo naują operos tipą. Verizmo terminas buvo pritaikytas libreto temai ir operos muzikinei-dramatinei struktūrai. 1892 m. Romoje debiutavo opera „Mala vita“ ir Milane R. Leonkavalio „Pajacai“, kartu su „Kaimo garbe“ tapusi dviem žymiausiomis verizmo operomis. Veristinėse operose vaizduojami žemųjų klasių personažai, nepagražinta realybė, įvykiai dažnai žiaurūs. 1894 m. prancūzas Žiulis Masnė sukūrė veristinių bruožų turinčią operą „Navarietė“. Tarp kitų paminėtinų operų: „Tiefland“ (1903), L. Janačeko „Jenufa“ (1904), „Kenkėjai“ (1906). Dž. Pučinis veristinius elementus įtraukė į savo operas.

Šaltiniai

• Grove Music Online, 2001 2017-08-26 iš Wayback Machine projekto.
• Encyclopaedia Britannica