Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Vedų kalba arba Vedų sanskritas – indoarijų kalba, laikoma klasikinio sanskrito pirmtake bei viena ankstyviausių atšakų. Vedų kalba turi daug panašumų su seniausia iranėnų kalba – avestos kalba. Vedų sanskritas yra seniausia paliudyta indoeuropiečių kalba. Šia kalba sukurti ir žodinės perdavos būdu išsaugoti religiniai himnai – vedos. Jos sukurtos 1500-1000 m. pr. m. e. laikotarpyje. Pati archajiškiausia vedų kalbos forma sutinkama Rigvedoje.

Nuo indoiranėnų prokalbės vedų kalba skiriasi visų pirma tuo, jog prarado garsus [z] ir [ž], o juos pakeitė : plg., indoiranėnų nižda- („lizdas“) ir vedų nīḍa-. Kalbos fonetika ir leksika buvo paveikta vietinių Indijos tautų kalbų (dravidų, mundų).

Indoarijai nuo bendro indroiranėnų substrato atsiskyrė ~1800 m. pr. m. e., tuo metu pradėjo formuotis indoarijų prokalbė, virtusi vedų kalba. Nors vedų kalba (drauge ir sanskritas) tapo liturgine kalba, Rigvedos kūrimo laikotarpiu tai buvo šnekamoji Gandharos kalba.

Skiriami šie vedų kalbos tarpsniai:

Rigvedos kalba – pats seniausias ir prokalbei artimiausias variantas, sutinkamas visose, išskyrus 1 ir 10, Rigvedos dalyse;
Mantrų kalba – jai priklauso proziniai ir eiliuoti Atharvavedos kūriniai, Samaveda, Jadžurveda bei Rigvedos Khilani dalis. Ši kalbos variacija siejama su Kuru karalystės laikotarpiu;
Samhitų prozos kalba – vedų kodifikavimo kalba. Aoriste nustotas naudoti injunktyvas bei nuosakos. Šiam tarpsniui priskiriami Juodosios Jadžurvedos komentarai;
Brahmanų prozos kalba – šia versija parašytos Brahmanos, Aranjakos ir seniausios Upanišados;
Sūtrų kalba – jai priskiriama dalis vėlesnių Upanišadų, sūtros.

Maždaug nuo VI a. pr. m. e. vedų periodas baigėsi, kilo Vedantos judėjimas, iškilo budizmas, naudojęs pali kalbą. Dėl Darijaus I invazijos politinis indoarijų kultūros centras persikėlė iš Indo į Gangos slėnį. IV a. pr. m. e. Paninis sunormino klasikinį sanskritą.

Vedų kalba nuo klasikinio sanskrito fonologiškai skiriasi platesniu aspiruotųjų garsų naudojimu (ळ, ळ्ह) ir aiškesniu tarimu, kirčio naudojimu, ai ir au tarimu kaip , o ne dvibalsis. Vedų kalba turėjo subjunktyvą, 12 bendraties sudarymo būdų (vietoje 1 sanskrite), linksniuotės turėjo daugiau variacijų.

Taip pat skaitykite

Substratas Vedų sanskrite