Vedinio giedojimo tradicijaNematerialusis pasaulio paveldasVieta IndijaRegionas AzijaĮrašas 2008NuorodosNuoroda Pavadini

Vedinio giedojimo tradicija
Nematerialusis pasaulio paveldas
Vieta	Indija
Regionas**	Azija
Įrašas	2008
Nuorodos
	Nuoroda
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Vedinis giedojimas (skr. वेदपाठ = IAST: vedapāṭha-) – liturginis vedinių giesmių atlikimas. Pats teksto rečitavimas vadinamas pāṭha (पाठ), žodžiu chandas (छन्दस्) vadinamas metriškai sueiliuotas tekstas, o samhita (संहित) – ištisas giedamų tekstų rinkinys. Laikoma, kad vedinio giedojimo tradicija yra pati seniausia tebegyvuojanti žodinė tradicija, perduodama iš kartos į kartą daugiau nei 3000 metų.

Vedinis giedojimas 2003 m. paskelbtas UNESCO pasaulio nematerialaus paveldo objektu.

Istorija

Vedų giedojimo tradicija klostėsi II tūkstm. pr. m. e. pradžioje tarp indoarijų tautų pietvakarinėse Himalajų priekalnėse. Tradicijos teigiama, kad šie šventi tekstai buvo išgirsti (šrutis) pirmųjų išminčių – septynių rišių. Pačiuose vedų tekstuose dažnai minimi eiliavimo meistrai, dainiai – . Kadangi senovės indoarijai rašto neturėjo, tekstai būdavo perduodami žodžiu, pradžioje šeimose – iš kartos į kartą. Vėliau atsirado atskiros mokyklos (śākhā), atsakingos už vedų (ir kitų) tekstų išsaugojimą. Net ir atsiradus raštui, vedos tebebuvo perduodamos žodžiu, o raštas naudotas tik kaip pedagoginė priemonė.

Musulmonams užkariavus Indiją, jos šiaurinėje dalyje vedinio giedojimo tradicija nunyko ir iki šių dienų nepertraukiamai išliko tik Pietų Indijoje. Dabar vedinį giedojimą praktikuojančios šeimos bei mokyklos tebegyvuoja kai kuriuose Andhra Pradešo, Tamilnado, Keralos, Karnatakos kaimuose.

Technikos

Vediniai tekstai buvo saugomi ypač kruopščiai, todėl buvo sukurta keletas priemonių, siekiant išvengti klaidų, kai įsimenami tokios didelės apimties kūriniai: jaṭā-pāṭha – atliekama žodžių pora, o paskui sukeičiama žodžių tvarka; dhvaja-pāṭha – atliekama žodžių seka, o paskui poruojami tos sekos pirmas ir paskutinis, antras ir priešpaskutinis žodžiai ir t. t.; ghana-pāṭha – sudėtinga sistema, kai žodžiai dedami tokia tvarka 1-2, 2-1, 1-2-3, 3-2-1, 1-2-3, 2-3, 3-2, 2-3-4…

Manoma, kad mantrų tarimas nuo vedinių laikų pasikeitė palyginti nežymiai, nes mantros laikytos šventos ne tik savo prasme, bet ir skambesiu, kuris turi būti išlaikytas kuo tyresnis. Žodžio reikšmė jau pačiose vedose skleidžiasi per Vač mitologemą, o vėliau ir per brahman kaip maldos, žosmės sutapatinimą su brahman kaip aukščiausia tikrove.

Nuorodos

UNESCO apžvalga
Mokytojas ir mokiniai rečituoja „Rigvedą“ Maharaštros kaime

Tradition of Vedic chanting

[1] Tradition of Vedic chanting