Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

43°46′5.53″ š. pl. 11°15′14.57″ r. ilg. / 43.7682028°š. pl. 11.2540472°r. ilg. / 43.7682028; 11.2540472

Vazario koridorius (it. Corridoio vasariano) – apie 1 km ilgio pakelto tipo tiltas, perėjimas Florencijoje, jungiantis Vekjo rūmus su Piti rūmais, kerta Arno upę Ponte Vecchio (senuoju) tiltu. Dalis statinio priklauso Uficių galerijai. Koridoriaus lankymas yra ribotas (pora dešimčių lankytojų per parą).

Istorija

Statinys buvo pastatytas per 5 mėnesių laikotarpį 1564 m. pagal architekto Džordžo Vazario projektą (iš to ir jo pavadinimas). Koridorių užsakė , manoma, jo sūnaus Frančesko ir Joanos Austrijietės vestuvių proga. Kita vertus, juo kunigaikštis galėjo netrukdomas judėti tarp savo dviejų rezidencijų, Vekjo ir Piti rūmų.

1939 m. Benitas Musolinis liepė praplatinti koridoriaus langus tam, kad galėtų matyti geresnį vaizdą į Arno upę susitikimo su A. Hitleriu metu. 1973 m. Vazario koridorius buvo restauruotas ir atidarytas publikai. Šiuo metu dalis Vazario koridoriaus priklauso Uficių galerijai ir jame įrengta galerijai priklausanti žymių dailininkų autoportretų ekspozicija. Viso, su autoportretais, koridoriuje yra apie 1000 paveikslų. 1993 m. gegužės 26 d. šalia Uficių galerijos sprogus automobilyje padėtai bombai žuvo 5 žmonės, nukentėjo ir Vazario koridorius.

Vazario koridoriaus kelias

Išėjimas iš Vekjo rūmų į Uficių galeriją
Koridorius išeina iš Uficių galerijos (dešinėje) ir kerta Arno upę Ponte Vecchio tiltu
Praeina pro Santa Felicita bažnyčios fasadą
Atėjimas į Piti rūmus

Taip pat skaitykite

Vikiteka: Vazario koridorius – vaizdinė ir garsinė medžiaga