Religinių reikalų institutas it Istituto per le Opere di Religione vadinamas Vatikano banku popiežiaus finansinė institu

Religinių reikalų institutas (it. Istituto per le Opere di Religione), vadinamas Vatikano banku, – popiežiaus finansinė institucija, neprižiūrima . Atlieka Katalikų bažnyčios banko funkcijas. Banką valdo profesionalus vadovas, kuris yra pavaldus kardinolų komitetui ir tiesiogiai popiežiui. Dabartinis banko prezidentas yra .

Istorija

Vatikano bankas yra Katalikų bažnyčios administracinės struktūros - Romos kurijos - šaka. Kaip formali organizacija susiformavo XIX a.

Banko istorijoje išskiriami trys pagrindiniai laikotarpiai: laikotarpis po 1870 m., kai buvo panaikinta Popiežiaus valstybė; po 1929 m., kai Laterano sutartimi buvo sukurtas nepriklausomas Vatikanas; po Antrojo pasaulinio karo.

Sudarius Laterano sutartį, viename iš jos paragrafų buvo reinterpretuota kanoninė teisė liečianti lupikavimą, kuris apibrėžtas ne kaip pelno iš pinigų skolinimo gavimas, bet kaip pernelyg didelio pelno iš tokios veiklos siekimas. Tai leido Vatikano bankui tapti tikru banku, galinčiu gauti pelną. Lėšų banko pradžiai skyrė ir Musolinis.

1968 m. banko finansiniu patarėju buvo pasamdytas , nepaisant pastarojo abejotinos praeities. M. Sidona buvo pagrindinis veikėjas padėjęs pritraukti ir per banką plauti didelius pinigų srautus iš Gambino šeimos prekybos heroinu, naudojantis fiktyvia kompanija "Mabusi". Į pinigų plovimo schemą buvo įsipainiojęs ir kitas bankininkas, , kuris vadovavo Banco Ambrosiano. Tiek Calvi, tiek Sindona priklausė .

1978 m. popiežiumi tapus Jonui Pauliui I jam buvo pranešta apie kaltinimus neteisėta Vatikano banko veikla. Popiežius paskyrė Valstybės sekretorių Kurijos vadovą kardinolą išsiaiškinti su tuo susijusias aplinkybes. Popiežiaus mirtis po 33 dienų šiame poste paskatino gandus, kad jis buvo nužudytas dėl atskleisto skandalo. Ši versija niekada nebuvo priimta kaip oficiali ir yra laikoma, kad popiežius mirė dėl natūralių priežasčių.

XX a. 9-ame dešimtmetyje Vatikano bankas įsivėlė į didelį politinį ir finansinį skandalą, kilusį dėl žlugimo. Šio banko pagrindiniu akcininku buvo Vatikano bankas, o tuometinis Vatikano banko prezidentas - JAV lietuvis Paul Marcinkus. Paul Marcinkui buvo pareikšti Italijos kaltinimai susiję su Banco Ambrosiano bankrotu, tačiau teisiamas jis nebuvo, nes buvo pripažintas jo diplomatinis imunitetas.

Šiuo metu Vatikano bankas veikia sėkmingai ir yra pelningas. XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje bankas į užsienio kompanijas buvo investavęs virš 10 mlrd. JAV dolerių.

Nuorodos

Lateran Pacts of 1929 2018-05-23 iš Wayback Machine projekto.
': Global Networks. Mark Lombardi, Robert Carleton Hobbs, Judith Richards; Independent Curators, 2003 (published for the travelling exhibition of his work, "Mark Lombardi Global Networks").

[1] Lateran Pacts of 1929 2018-05-23 iš Wayback Machine projekto.

[success-2] ': Global Networks. Mark Lombardi, Robert Carleton Hobbs, Judith Richards; Independent Curators, 2003 (published for the travelling exhibition of his work, "Mark Lombardi Global Networks").