Vasilijus Ulrichas

Vasilijus Ulrichas (rus. Ульрих, Василий Васильевич; 1889 m. liepos 13 d. Ryga – 1951 m. gegužės 7 d. Maskva) – TSRS valstybės veikėjas, armvoenjuristas (armijos karo juristas, laipsnis suteiktas 1935 m. lapkričio 10 d.), vėliau – justicijos generolas pulkininkas (laipsnis suteiktas 1943 m. kovo 11 d.). Vienas pagrindinių stalininių represijų vykdytojų, vadovavo TSRS Aukščiausiojo teismo Karinei kolegijai.

Biografija

Ankstyvieji metai

Buvo krikštytas kaip stačiatikis. Jo tėvas buvo Latvijos revoliucionierius, kilęs iš baltvokiečių, o motina – iš rusų bajorų šeimos. Dėl tėvo atviro dalyvavimo revoliucinėje veikloje visa šeima 5 metus išbuvo tremtyje Irkutske.

1908 m. prisidėjo prie revoliucinio judėjimo. 1910 m. įstojo į RSDDP (bolševikas). Rygoje baigė realinę mokyklą. 1914 m. baigė Rygos politechnikos instituto komercinį skyrių.
1914-1915 m. dirbo kontoros darbuotoju.

1915 m. paimtas į kariuomenę. Baigė praporščikų mokyklą, tarnavo pionierių batalione. 1917 m. gavo paporučikio laipsnį.

Tarnyba VČK-OGPU organuose

Nuo 1918 m. dirbo organuose ir VČK, buvo finansų skyriaus vedėjas. Nuo 1919 m. – vidaus apsaugos kariuomenės štabo . Vėliau paskirtas Juodosios ir Azovo jūrų pajėgų ypatingojo skyriaus viršininku. 1922 m. vasarį vadovavo Kryme likusių baltagvardiečių laivyno karininkų masiniams suiminėjimams ir šaudymams.

Veikla teismuose

1926–1948 m. buvo TSRS Aukščiausiojo Teismo Karinės kolegijos pirmininkas ir kartu 1935–1938 m. – pirmininko pavaduotojas. Buvo Boriso Savinkovo proceso teismo pirmininkas, Savinkovas nuteistas mirti, bet nuosprendis čia pat pakeistas 10 metų kalėjimo. Pirmininkavo svarbiausiems stalininių represijų laikų procesams: Pirmajam Maskvos procese (1936 m. rugpjūčio 19-24 d.), antrajam Maskvos procesui (Lygiagrečiojo antitarybinio centro procesas; 1937 m. sausio 23-30 d.), trečiajam Maskvos procesui (Antitarybinio dešiniojo trockistinio bloko procesas; 1938 m. kovo 2-13 d.), Tuchačevskio procese (1937 m. birželio 11 d.) ir t. t.
Buvo vienas iš pagrindinių represijų organizatorių. Iš J. Stalino gaudavo nurodymus apie teisiamųjų bausmių griežtumą.

1948 m. Politbiuro nutarimu pašalintas iš Aukščiausiojo teismo pirmininko pavaduotojo pareigų dėl trūkumų darbe ir „kai kurių TSRS Aukščiausiojo teismo narių bei jo aparato darbuotojų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi“, paskirtas Juridinės akademijos dėstytoju.

Oficialiais duomenimis mirė laisvėje nuo infarkto. Palaidotas Maskvos Novodevičės kapinėse. Žinoma ir versija, kad prieš mirtį V. Ulrichas buvo suimtas ir mirė kalėjime.

V. Ulricho žmona buvo Ana Kasel (Анна Давыдовна Кассель; 1892–1974), RSDDP narė nuo 1910 m., buvusi V. Lenino sekretoriato darbuotoja.

Apdovanojimai

• Lenino ordinas (dukart)
• Raudonosios Vėliavos ordinas (dukart)
• 1-o laipsnio
• Raudonosios Žvaigždės ordinas

Nuorodos

1. ««Члены Верховного суда брали взятки»» Журнал «Коммерсантъ Власть», №31 (785), 11.08.2008
2. УЛЬРИХ ВАСИЛИЙ ВАСИЛЬЕВИЧ 1889, Рига — 1951, Москва. 2010-05-26 iš Wayback Machine projekto.