Varpinė statinys kurio viršuje yra varpas Varpinės statomos prie bažnyčių Jose gali būti nuo 1 iki keliasdešimties įvair

Varpinė – statinys, kurio viršuje yra varpas. Varpinės statomos prie bažnyčių. Jose gali būti nuo 1 iki keliasdešimties įvairių varpų. Kai kuriose varpinėse įrengiamas kariljonas. Žymiausias varpinė yra Pizos bokštas. Lietuvoje pati žinomiausia yra Vilniaus katedros varpinė.

Medinis varpinė, Pakarpatu vaivadijoje, Lenkija (1817 m.)

Šiuolaikinė varpinė, Vinycia, Ukraina (1996 m.)

Lietuvos varpinės

Lietuvoje varpinės pradėtos statyti vėliau nei bažnyčios. Spėjama, kad varpai Lietuvoje pradėti naudoti ne anksčiau kaip XV a. Dar ir šiandien kai kuriose mūsų bažnyčiose tenkinamasi vienu nedideliu varpeliu, paprastai įtaisomu viršuje ar prie įėjimo į bažnyčią, vadinamųjų didžiųjų bažnyčios durų ar prie zakristijos. Kai varpai pradėti plačiau naudoti, pirmieji jų negalėjo būti tokie dideli, kad jiems įtaisyti būtų buvęs reikalingas atskiras statinys. Pakakdavo paprasčiausios medinės konstrukcijos, kurios viršus, varpo vieta, būtų apsaugota nuo žalingo atmosferinio reiškinių veikimo.

Varpinių prototipai

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Primityviausią medinę konstrukciją dar XX a. pradžioje buvo galima pamatyti Vabalninko bažnyčios šventoriuje. Tai gana aukštas, keturkampiškai nutašytas ir į žemę įkastas stulpas, kuris, kad tvirčiau stovėtų, paremtas keturiais spyriais; viršuje šis stulpas baigtas dviejų nuožulnumų stogeliu, iš šonų užkaltu lentelėmis. Šis stogelis ir yra ta saugi varpo vieta. Antru primityvios varpinės tipu galima laikyti Varėnos kapų varpinę, kuri yra kiek sudėtingesnė už pirmosios konstrukciją. Čia matome du greta vienas kito įkastus stulpus, kurie viršuje sujungti didesniu dviejų nuožulnumų stogeliu – varpų vieta. Kad konstrukcija būtų pastovesnė, apačioje padaryta antra medinė konstrukcija, kurią vėliau matysime išriedėjusią į pirmą nuožulniųjų bei stačiųjų sienų varpinių aukštą. Minėtose dviejų tipų primityviose varpinėse, kaip jau minėta, galima pakabinti tik nedidelio svorio varpus. Didesniems reikėjo daug stipresnės medinės konstrukcijos, kuri ir išaugo į užbaigtos architektūrinės formos statinį – varpinę.

Varpinių formų raida

Medinių varpinių Lietuvoje išlikę daugiau nei medinių bažnyčių: ne tiek skaičiaus prasme, kiek įvairesnių išbaigtų architektūrinių formų, tipų gausa. Vėlyvesnių bažnyčių būdingas formas veikė užsienio architektūros tendencijos, tuo tarpu varpinių savitumas yra akivaizdus. Varpinių formos buvo pastovesnės, negu bažnyčių, nes buvo daugiau priežasčių kelis kartus keisti medinių bažnyčių architektūrinę išraišką. Varpinės stovi nuošaliai nuo bažnyčių, kartais ir atokiau nuo jų. Perstatant ir iš naujo statant bažnyčias, varpinės būdavo visai nejudinamos arba daug rečiau negu bažnyčios perstatomos bei perkeliamos į naują vietą.

Pagal senovės krikščioniškąsias tradicijas stovėdamos atskirai nuo bažnyčios varpinės nėra to paties stiliaus kaip bažnyčios, nesudaro su jomis vienos bendros harmoningos visumos; varpinių pagrindinės architektūrinės formos labai dažnai skiriasi nuo bažnyčių formų. Lietuvos medinėms bažnyčioms būdingos barokinės architektūros formos menkai tepasireiškia varpinėse; jų stogų viršuje matome mažus barokinius bokštelius, kurie užsibaigia savotiškos formos geležiniais kryžiais, barokas pasireiškia jų skardininkų formose bei kai kuriose kitose detalėse.

Pilinis pobūdis

Nors Lietuvos medinių varpinių architektūrinės formos yra mums labai artimos, suprantamos, susijusios su mūsų psichika ir Lietuvos peizažu, ir nors jose yra grynai daug lietuviškos architektūros formos elementų, vis dėlto kalbėdami apie visus mums žinomus varpinių tipus, norėdami būti objektyvūs, negalime tvirtinti, kad jos nuo pradžios ligi galo, nuo pamatų ligi stogo – yra lietuvių liaudies genijaus kūrinys; negalime neigti tam tikros svetimos įtakos. Daug architektūrinių mūsų bažnyčių ir varpinių formų yra atkeliavusių iš svetur: Ukrainos, Lenkijos. Ten kai kurios varpinių formos yra tiesiog perkeltos iš medinių gynimosi pilių bokštų. Šiandien tai laikoma tikru istoriniu faktu, kurį vienodai ir rimtai įrodinėja lenkų, ukrainiečių ir rusų meno istorikai.

Varpinių tipologizacija

Pagrindinis ir seniausias varpinių architektūros tipas yra kvadratinio plano, kai keturios sienų plokštumos nuožulniai eina iš apačios į viršų; viršuje jos siauresnės negu apačioje. Apačioje ir viršuje sienos iš visų pusių perjuostos karnizais. Viršus yra apdengtas piramidės formos aukštesniu ar žemesniu stogu. Ši forma yra lengviausiai konstruojama: įkasami į žemę keturi stulpai, surišami apačioje ir viršuje, o per surišimus prikalamos lentos. Dėl to tokios varpinės vadintos stulpinėmis. Kartais tokios varpinės apačioje turi atskirą, didesnio statumo nuožulnumą, lyg ir labai platų karnizą.

Antrą tipą sudaro varpinės, kurių nuožulnios sienos virsta atskiru apatiniu aukštu; antrą aukštą sudaro ant pirmo aukšo užstatytas stačiašonis kubas, baigtas piramidiniu stogu. Kartais šis antras aukštas perdalijamas per pusę karnizu; tada jis atrodo 2 aukštų, o varpinė – trijų.

Ketvirto tipo varpines sudaro du-trys vienas ant kito užstatyti mažėjantys kubai, perjuosti stoginiais karnizais.

Penktas tipas - tai aštuoniasienės varpinės su stačiomis bei nuožulniomis sienomis ir užbaigtos tokios pat formos stogais. Šio tipo gražiausia varpinė yra Šaukėnuose. Nors jos apatinis nuožulnių sienų aukštas yra masyvus, tačiau skardininkų padalijimas plačiu stogeliu į du aukštus taip palengvina apatinę masę, jog gaunamas be galo kilnus architektūrinis vienetas.

Dar yra lyg ir pereinamojo tipo varpinių, kurių apačia išdirbta į atskirą, pailgą stačiakampį, iš kurio kyšo varpinės viršus. Jos yra pritaikytos dviem tikslams – varpinei ir sandėliui bei , ir turi mažiausiai varpinėms būdingų savybių.

Šaltiniai

Varpinė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 707 psl.

Nuorodos

[1] Varpinė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 707 psl.