Valteris Didžys

Valteris Didžys
Gimė	1896 m. lapkričio 16 d. Ungura, Rytų Prūsija, Vokietijos imperija
Mirė	1977 m. spalio 21 d. (80 metų) Melburnas, Australija
Sutuoktinis (-ė)	Liudvika Didžienė
Vaikai	Eva, Martynas, Rūta Giedrė Marija
Veikla	gydytojas, visuomenės veikėjas
Alma mater	Miuncheno universitetas

Valteris Didžys (1896 m. lapkričio 16 d. Unguroje, Rytų Prūsija, dab. Vengoževas, Lenkija – 1977 m. spalio 21 d. Melburne, Australija) – gydytojas, Lietuvos ir Australijos visuomenės veikėjas.

Biografija

Baigė Tilžės gimnaziją, Miuncheno universiteto Medicinos fakultetą. 1923 m. daktaras.

1918 m. vienas Prūsų (Mažosios Lietuvos) tautinės tarybos steigėjų ir narių, Tilžės akto signataras. 1918–1920 m. teikė paramą besikuriančiai Lietuvos kariuomenei.

1924–1939 m. gyveno Klaipėdoje. Iki 1939 m. dirbo geležinkelio ruožo gydytoju. Pirmasis ėmė organizuoti krašto lietuvių mokyklas. Lietuvių gydytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas. 1926 m. Klaipėdoje įsteigto lietuvių jachtklubo „Buriuotojų sporto klubo“ komodoras, savo jachta „Rūta“ laimėjo prizų tarptautinėse regatose. 1926 m. Klaipėdoje įsteigė automobilininkų klubą, Lietuvos automobilių sporto čempionas. 1938 m. pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje laimėjo buriavimo aukso medalį. Naciams užgrobus Klaipėdos kraštą persikėlė į Kauną.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Ten 1946 m. atkurtos Mažosios Lietuvos tarybos vicepirmininkas. 1947 m. pasirašė Mažosios Lietuvos lietuvių protestą (II Fuldos aktas), kuriuo reikalaujama Karaliaučiaus kraštą prijungti prie Lietuvos. 1949 m. išvyko į Australiją, apsigyveno Altonoje (Melburno metropolinė teritorija). Rėmė Lietuvių namų Melburne statybą. Su kitais įsteigė Mažosios Lietuvos bičiulių draugiją, kuri veikė iki 1952 m.

2013 m. rugsėjo 7 d. po iškilmių Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje urnos su Valterio Didžio ir jo žmonos Liudvikos palaikais perkeltos į Bitėnų kapines.

Šaltiniai

1. Algirdas Matulevičius. Valteris Didžys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 739 psl.
2. Bitėnų kapinaitės – Mažosios Lietuvos šviesuolių panteonas 2013-11-10 iš Wayback Machine projekto.