Vaižgantas Waizganthos senovės lietuvių linų ir kanapių dievybė kurios šaukėsi merginos dėl gero linų derliaus Ši dievyb

Vaižgantas (Waizganthos) – senovės lietuvių linų ir kanapių dievybė, kurios šaukėsi merginos dėl gero linų derliaus. Ši dievybė garbinta ištęstu bei gana sudėtingu ritualu ir tik tam tikru metų laiku.

Dievybę vardu Waizganthos mini XVII a. lenkų autorius Jonas Lasickis veikale „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“. Jis aprašo tokią Vaižganto garbinimo apeigą: nuėmus nuo laukų derlių, spalio mėnesio pabaigoje, pati aukščiausia mergina, pripylusi į sterblę paplotėlių (vadinamų sikėmis), stovėdama viena koja ant kėdės, aukštai iškeltoje kairėje rankoje laikė plačią liepos ar guobos karną, o dešinėje rankoje turėjo alaus ąsotį ir kalbėjo: Waizganthos deuaite auging mani linus teip ilgies, ik mani, nie duok munus nogus eithi („Vaižgante, dievaiti, išaugink man tokius aukštus linus, kokia aš aukšta esu, ir neleisk mums nuogiems vaikščioti“). Paskui išgerdavo iš ąsočio, vėl jį pripildavo ir išliedavo ant žemės dievybėms, paplotėlius taip pat išmesdavo, kad dievai galėtų pavalgyti. Jeigu, tai padariusi, ji tvirtai stovėdavo, visi patikėdavo, kad kitais metais bus puikus linų derlius, o jeigu nugriūdavo ir kita koja atsispirdavo, derliumi būdavo abejojama. Vėlesni autoriai teigia, kad pagerbdami Vaižgantą žmonės aukojo ėriuką arba gaidį ir atlikdavo jam skirtas apeigas.

Matas Pretorijus Lasickio Waizganthos aiškino esant vardu „Vaisgamtis“, kuris kilęs junginio „vaisius gauti“. Anot Pretorijaus, tai buvo vaisingumo dievybė, jai žmonės aukoję ėriuką arba gaidį. Simonas Daukantas šią dievybę vadina Vaisgamta. Pranė Dundulienė taip pat teigė, kad tai buvusi deivė Vaisgamta, kuri patriarchato laikais perinterpretuota į vyrišką dievybę. XVIII a. antroje pusėje rašytojas Gupelis mini Veizgantą (Weizgants) tarp latvių dievų. Esą tai nuotakų dievas, susijęs su geros kloties viltimi. Vladimiras Toporovas ir Viačeslavas Ivanovas Vaižganto įtraukimą į latvių dievus laiko „kabinetine mitologija“, paremta klaidinga etimologija, esą dievavardis kilęs iš žodžių vaisius, vaisa ir ganyti, ginti. Anot mitologų, šis žodis veikiau kilęs iš vyžti („pinti“). Valteris Jaskevičius dievavardį gretina su asmenvardžiu *Vaišganta(s), kuris nepaliudytas, bet išlikę jo atmainos Vaišginta bei Vaišgintas, taip pat vietovardis Vaišgintiškiai (Vojžgintiški).

Šaltiniai

Vaižgantas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-03-28.
Pranė Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija
Мифы народов мира. Вайжгантас , B. B. Иванов, B. H. Топоров – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
Valteris Jaskevičius. „Jono Lasickio žemaičių dievai: lietuvių mitologijos studija“, vert. Dainius Razauskas. Liaudies kultūra, 2010, 5; p. 49–55.

[1] Vaižgantas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-03-28.

[2] Pranė Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija

[3] Мифы народов мира. Вайжгантас , B. B. Иванов, B. H. Топоров – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.

[4] Valteris Jaskevičius. „Jono Lasickio žemaičių dievai: lietuvių mitologijos studija“, vert. Dainius Razauskas. Liaudies kultūra, 2010, 5; p. 49–55.