Pietryčių Azijos istorinis regionas Meung Vax Šalis rytų Šanų valstija pietvakarių Junanas Tautos va Kalba va kalba Mies

Pietryčių Azijos istorinis regionas Meung Vax

Šalis	rytų Šanų valstija, pietvakarių Junanas
Tautos	va
Kalba	va kalba
Miestai	, ,

Va valstybės (va. Meung Vax, šan. ဝနယ်, kin. 佤邦) – istorinis regionas Pietryčių Azijoje, padalintas tarp dviejų valstybių. Vakarinė jo dalis administruojama Mianmaro Šanų valstijos (užima rytinę jo dalį), o vakarinė – Kinijos Junano provincijos (užima pietvakarinį jos pakraštį). Jis laikomas va tautos etnine teritorija, tačiau šiuo metu jame gyvena ir kitos etninės grupės.

Geografija

Va valstybių regionas yra išsidėstęs kalnuotoje teritorijoje, vandenskyros juostoje tarp dviejų didelių Azijos upių. Tradiciškai jo vakarine riba laikomas Salvinas, o rytine – Mekongas. Vakaruose regionas ribojasi su Šanų valstybėmis, šiaurėje – su Lisu teritorija, vakaruose – su Ęeng Hungu, o pietuose pereina į Muang Hirano regioną.

Kalnuotą kraštą vagoja Salvino ir Mekongo baseino upės, tarp kurių yra Nandingas, Ma, Nam Kha, Nam Sin, Nam Loi ir kitos.

Istorija

Kalnuota Va teritorija sudarė buferinę zoną tarp Mianmaro ir Junanio, todėl jos istorija yra labai mažai dokumentuota ir tyrinėta. Manoma, kad austroazijiečių kalba kalbanti va tauta šioje teritorijoje yra vieni seniausių gyventojų. Upių slėniuose jie išvystė žemdirbystę, kurios pagrindinės kultūros buvo ryžiai ir soros.

Atrodo, I mūsų eros tūkstantmetyje va visuomenė vystėsi socialinės stratifikacijos ir konsolidacijos keliu, kurio metu kaimų bendruomenės būrėsi į didesnius junginius, atsirado genčių sąjungos, visuomenės hierarchija. Atsirado ir bendra va tapatybė, unifikuota kalba. Vienas jų įkurtų miestų buvo pietinėje Va arealo dalyje. Nuo XIII a. va teritorija patyrė tajų genčių migracijas, po kurių visas pietinis arealas buvo stipriai taizuotas, išliko tik nedidelės va kalbinės salelės. Čia susikūrė Kengtungo valstybė, kurioje valdžią turėjo tajai.

Patys va liko gyventi kalnuotesnėje šiaurinėje krašto dalyje, susiskaldę į smulkias valstybėles, valdomas saubva (sawbwa). Didžiausia jų valstybėlė buvo . XIX a. prie jų teritorijos priartėjo ir Čingų Kinijos sienos, tačiau regionas liko praktiškai nekontroliuojamas abiejų valstybių.

Va regiono istorijos pavyzdys plačiai diskutuojamas autorių kaip įdomus atvirkštinio progreso atvejis. Nuo XIX a. jų visuomenėje pradėjo reikštis eglitarizmo tendencijos. Didesnieji visuomenės vienetai subyrėjo į autonomiškas kaimų gyvenvietes, ir kadaise konsoliduotos valstybės iširo. Va kaimai ir miesteliai, kuriuose gyveno iki kelių tūkstančių gyventojų, tapo įtvirtintomis gyvenvietėmis, tarp kurių prasidėjo tarpusavio karai.

Tuo pačiu stipriai keitėsi krašto ekonomika. Iš primityvios žemdirbystės, regiono ūkis persiorientavo link ekonominės žemdirbystės, orientuotos į vienos kultūros auginimą ir gamybą. Ta kultūra buvo opiumas, kurio auginimui va žemės buvo labai tinkamos. Vietos gyventojai ėmė masiškai auginti opiumą ir tiekti jį į Kiniją, kuri buvo pagrindine vartotoja XX a. I pusėje. Iki mūsų dienų Va regionas išlieka vienu svarbiausių aaguonų augintojų pasaulyje.

Iki XX a. vidurio Va valstybių teritorija buvo padalinta tarp Kinijos ir Mianmaro, ir pradėta tiesioginė administracija. Kinijos kontroliuojamoje krašto dalyje buvo prievarta keičiamas gyvenimo būdas, išgriautos tradicinės gyvenvietės. Mianmare centrinės valdžios kontrolė buvo diegiama gerokai lėčiau, čia išliko daugiau tradicinių visuomenės struktūrų. XXI a. regiono dalyje įkurtas .

Šaltiniai

M. Fiskesjo, On the Ethnoarchaeology of Fortified Settlements in the Northern part of Mainland Southeast Asia