Umaras II

Umaras II
Umaro II vardo kaligrafija
Gimė	apie 683 m. Medina
Mirė	720 m. vasarį prie Alepo
Tėvai	Abdulazizas ibn Marvanas Um Asim (Laila)
Pareigos	kalifas

Umaras II (Omaras II, arab. عمر بن عبد العزيز = ʿUmar ibn ʿAbd al-ʿAzīz, ~683–720 m.) – VIII a. arabų kalifas iš Omejadų dinastijos, valdęs 717–720 m.

Biografija

Umaras buvo kalifo Abdulmaliko jaunesnio brolio Abdulazizo sūnus (Umaras ibn Abdulazizas). Jo motina buvo Um Asim, antrojo kalifo Umaro anūkė. Jos tikrasis vardas, minima, buvo Laila. Dauguma istorikų mano, kad Umaras gimė 61 metais po Hidžros, kas atitinka 682 ar 683 m., Medinoje. Apie 685 m. jo tėvas buvo paskirtas Egipto valdytoju. Umaras augo ir mokėsi Medinoje. Jau jaunystėje Umaras pagarsėjo kuklumu ir išsimokslinimu. Istorikai mini jį tapus imamu (lyderiu), fakihu (teisininku) ir mudžtahidu (nepriklausomu teisininku). Istorikai priskiria jam viso Korano išmokimą atmintinai, asketizmą ir gilias žinias. Sakoma, kad jau jaunu juo žavėjosi kalifas Abdulmalikas ir paskyrė Chanasiros (miestas Sirijoje) valdytoju, ištekino už jo savo dukrą. 706 m. naujas kalifas paskyrė jį Medinos valdytoju ir po ketverių metų prijungė valdyti Taifą. Pradėjęs valdyti Umaras subūrė dešimties geriausių Medinos juristų ir didikų patarėjų tarybą (šurą). Umaro valdymas buvo toks sėkmingas, kad iš Irako į Hidžazą pradėjo bėgti žmonės, nepatenkinti ypač brutaliu Irako valdytojo valdymu. Pastarasis rašė skundus Validui I ir pasiekė, kad atšauktų Umarą iš pareigų.

Umaras po to keliavo į Damaską, kur patarinėjo pusbroliams kalifams Validui I ir Suleimanui iki 717 m., kai po mirties paliko kalifo postą jam. Umaras II siekė susitvarkyti kalifato viduje. Jis nutraukė labai varginančią karinę Konstantinopolio apsiaustį. Nušalino nepopuliarius valdytojus ir numaldė nearabų musulmonų nepasitenkinimą sulyginęs jų teises su arabų musulmonais. Jis sustabdė valstybės žemių pavertimą privačiomis valdomis ir modifikavo mokesčių sistemą, kad būtų atsižvelgiama į žemės statusą, o ne į jos savininkų religiją. Jį, vienintelį iš Omejadų kalifų, teigiamai vertino vėlesnių Abasidų istorikai. Labai palankus ir šiitų vertinimas. Umaras II siekė laimėti neturtingų musulmonų paramą. Jis viešai pasmerkė prieš tai valdžiusių Omejadų kalifų represijas prieš nepatenkintuosius, grąžino nusavintas žemes. Pareikalavo baigti smerkti Ali ibn Abu Talibą penktadienio maldų metu, inicijavo ikonoklastinę politiką kalifate. Buvo nusiuntęs laišką Bizantijos imperatoriui Leonui III, kuriame siūlė jam atsiversti į islamą. Kai kur tvirtinta, kad jis buvo penktasis „teisingasis“ kalifas, taip siejant jį su pirmaisiais kalifais-rašidunais. Umaras II valdė tik apie 3 metus iki savo mirties 720 m. vasarį prie Alepo. Manoma, kad jis buvo susilaukęs 12 sūnų ir 6 dukterų. Po jo mirties kalifu tapo .

Šaltiniai

• Enciklopedija Britannica
• Dr. Ali Muhammad As-Sallabi. Biography Of Umar Bin Abdul Aziz.
• Khalid Yahya Blankinship, Khalid 'A. Blankinship. The End of the Jihad State: The Reign of Hisham Ibn 'Abd al-Malik and the Collapse of the Umayyads, 1994