Umaras

Umaras arba škvalas – staigus ir nuožmus vėjo sustiprėjimas, paprastai lydimas labai smarkaus lietaus ir žaibavimo. Vėjo greitis umaro metu siekia 20-30 m/s. Susidaro susidūrus dviem skirtingų temperatūrų frontams. Apima mažą teritoriją, bet gali pridaryti daug žalos (dažnai verčia medžius, griauna pastatus).

Skydinis debesis – vienas iš galimo umaro požymių

Lietuvoje umarai dažniausiai siaučia liepos-rugpjūčio mėnesiais, ypač po didesnių kaitrų. Paprastai audra apima nedidelę teritoriją (keletą gyvenviečių), tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai umaras apima keletą rajonų ar net didelę dalį šalies (pvz., 2010 m. rugpjūčio 8 d. škvalas).

Apibūdinimas

Staigus vėjo sustiprėjimas 8-iais m/s ir daugiau per trumpą laiką (< 2 min.). Vėjo greitis umaro metu siekia >10 m/s, bet gali būti 20–30 m/s ir daugiau. Umaro metu kartu keičiasi ir vėjo kryptis. Reiškinys trunka neilgai, 1–5 min. Umaras dažniausiai susijęs su aktyviomis orų permainomis, tokiomis kaip liūtys, audros ar gausus sniegas.

Uumarai susiję su stiprios konvekcijos suformuotais galingais kamuoliniais lietaus debesimis (Cb cap arc, Cb cap, Cb calv, Cb inc), todėl kartu pliaupia liūtys, krinta kruša, griaudi perkūnija. Uumarą sukelia ypatinga oro cirkuliacija kamuoliniuose debesyse: priekinėje debesies dalyje oras veržiasi į viršų, o atvėsęs užnugaryje leidžiasi žemyn, todėl susidaro stiprus sūkurys (jo ašis horizontali), kurio apačia pasiekia žemės paviršių. Artėjančio umaro požymis – Cb debesies apačioje susidarančios arkos.

Prieš umarą atmosferos slėgis staiga krinta, prasidėjus umarui – kyla, o kai baigiasi liūtis, vėl ima kristi. Oro temperatūra umaro metu keliais laipsniais nukrinta, nes liūties zonoje oras atvėsta.

Sausumoje umarai labiausiai tikėtini vasaros dienomis, po pietų (13–20 val.), kai palankios sąlygos konvekciniai debesodarai. Virš jūrų umarai galimi visus metus. Lietuvoje paprastai audra apima nedidelę teritoriją (keletą gyvenviečių), tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai audra apima keletą rajonų ar net didelę dalį šalies (pvz., 2010 m. rugpjūčio 8 d. audra).

Susiformavimas

Palankiausios sinoptinės sąlygos škvalams būna banguojančiuose atmosferos frontuose. Juose konvekciniai Cb debesys sudaro ilgą, 50–75 km pločio virtinę, kuri vadinama škvalų linija. Truputį siauresnė škvalų linija gali nusidriekti dar ir šaltojo fronto priekyje (šiltajame ciklono sektoriuje).

Škvalas formuojasi, kai šiltas, drėgnas oras kyla virš sausumos ar jūros. Kildamas oras vėsta, kondensuojasi ir suformuoja debesis. Jei debesies pagrindo oras yra labai šiltas, jis stumia debesis į didesnį aukštį. Viršuje šalto oro srovės staigiai atvėsina kylantį orą. Šaltos, sunkesnės oro srovės leidžiasi žemyn, sukurdamos stiprius vėjus debesies pagrinde. Galiausiai susiformuoja liūtys ir sumažėja matomumas. Taip pat atsiranda galimybė susidaryti krušai, viesulams ir vandens sūkuriams.

Lietuvoje praslenkant atmosferos frontams kyla apie 90 % visų škvalų. Likusioji škvalų dalis susidaro vykstant vidujinei konvekcinei debesodarai.

Žodžio kilmė

Pats žodis škvalas yra šiaurietiškos kilmės, tačiau tiksli reikšmė nėra žinoma. Ko gero, jo šaknys galėtų būti žodis skvala senojoje skandinavų kalboje reiškiantis žviegimą. Lietuviškas žodis „umaras“ reiškia „šėlsmą, siutą, staigumą“ (susijęs su žodžiais „ūmas, ūmus“).

Vėjo charakteristika

Terminas „škvalas“ reiškia staigų vėjo greičio pokytį, tiek praeityje, tiek ir šiais laikais. 1962 metais apibendrino škvalo reikšmę: vėjo greitis turi sustiprėti bent 8 m/s iki ne mažesnio nei 11 m/s greičio ir trukti bent minutę. Dažniausiai šis smarkus vėjas siejamas su gausiais krituliais.

Teorija

Pirmojo pasaulinio karo metu Jacobas Bjerknesas sukūrė poliarinio fronto teoriją, kuri buvo sukurta remiantis tankaus stebėjimų tinklo duomenimis Skandinavijoje. Ši teorija teigė, kad pagrindiniai srautai į cikloną buvo sutelkti dviem konvergencijos linijomis: viena buvo žemo slėgio centro priekyje, kita už jo. Konvergencijos linijos galas buvo nurodomas kaip škvalo linija arba šaltasis frontas. Debesų ir kritulių zonos pasirodo yra orientuotos (nukreiptos) išilgai šios konvergencijos zonos. Frontinės zonos sąvoka lėmė oro masių bendrą supratimą.

Regioniniai terminai

Įvairiuose pasaulio regionuose naudojami skirtingi terminai škvalo įvardijimui. Argentinoje šis staigus vėjo sustiprėjimas vadinamas pamperos. Tai stiprus, sumažėjusio nuolydžio vėjas, kuris juda per pampas ir galiausiai pasiekia Atlanto vandenyną. Kuboje naudojamas terminas bayamo, jis siejamas su škvalais kurie susidaro tropinių audrų metu, netoli Bajamo miesto. Rytų Indijoje škvalas vadinamas brubu. Pietų Afrikoje šis reiškinys vadinamas „jaučio akies“ škvalu, terminas naudojamas Pietų Afrikos pakrantėse, kuris apibūdina škvalo formavimąsi giedrų orų metu. Filipinuose (Vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje) daugumoje miestų škvalas vadinamas subasko, kuris charakterizuojamas pagal smarkias liūtis, kurios atkeliauja su triukšmingu vėju. „Sumatros škvalas“ yra terminas, naudojamas Singapūre, o Malakos pusiasalyje šiuo pavadinimu vadinamos škvalo linijos, kurios susiformuoja virš Sumatros salos ir juda į rytus per Malakos sąsiaurį.

Škvalo linija

Škvalo linija paprastai formuojasi palei šaltą frontą arba šalto fronto ir sausringų linijų priešakyje ir gali sukurti atšiaurius orus, tokius kaip liūtis, stiprus vėjas, didelė kruša ar dažnas žaibavimas. Škvalo linijos gali tęstis šimtus mylių, dažnai pasireiškia keliose valstybėse vienu metu. Taip pat jos gali keliauti labai greitai (iki 60 km/val.).

Paprastai škvalo linijos formuojasi nestabilioje atmosferoje, kurioje žemesnio lygio oras be pagalbos gali pakilti, po to, kai susikondensuoja vandens garai. Kondensacijos metu išsilaisvina šiluma, dėl to, kylantis oras tampa lengvesnis negu netoliese esantis oras tame pačiame aukštyje. Tai leidžia padidėti kylančio oro greičiui, kuris kartais pasiekia virš 30 km/val. greitį.

Taip pat skaitykite

• Perkūnija
• Audra
• Uraganas

Šaltiniai

1. Egidijus Rimkus. Škvalas, umaras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 229 psl.
2. Bukantis A. Atmosferos reiškinių stebėjimai. 2009. Vilniausnuniversiteto leidykla
3. Facing the squall. 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
4. Squall lines