Ubaidula ibn Zijadas

Ubaidula ibn Zijadas
Ubaidulos ibn Zijado vardo drachma.
Gimė	apie 648 m.
Mirė	686 m. prie Mosulo
Veikla	karinis ir politinis kalifato veikėjas

Ubaidula ibn Zijadas (taip pat tarta Obeidula, arab. عبيد الله بن زياد, apie 648–686 m.) – VII a. arabų kalifato karinis ir politinis veikėjas, labiausiai žinomas dėl musulmonų pranašo Mahometo anūko Huseino ibn Ali nužudymo .

Biografija

Ubaidula ibn Zijadas buvo Basros ir Chorasano valdytojo Zijado ibn Abu Sufjano sūnus. Iš tikro nežinomas pastarojo tėvas ir Muavija I pripažino jį savo broliu ( sūnumi), tikėtina, politiniais tikslas. Po tėvo mirties apie 672 m. Ubaidulai buvo perleistas buvęs tėvo Basros valdytojo postas, iš kurios taip pat jam priklausė Persijos valdymas. Apie 675 m. Irake iškaltos Sasanidų stiliaus drachmos su jo vardu. Jis sėkmingai kariavo su charidžitų maištininkais. 680 m. mirus Muavijai I kilo pavojus Omejadų valdžiai kalifate. Sukilo Meka, vadovaujama Abdulos ibn Zubairo, o į , kur anksčiau valdė kalifas Ali, pretendavo pastarojo sūnus ir Mahometo anūkas Huseinas ibn Ali. Pasakojama, kad Jazidas I nemėgo Ubaidulos, tačiau buvo patartas atleistinio vergo, kad vienintelis, kuris dar turi autoritetą Irake ir jam gali padėti, yra likęs tik Ubaidula.Jazidas I nusiuntė laišką Ubaidulai, kuriuo skyrė jį maištaujančios Kufos valdytoju bei perspėjo apie pasiuntinį Basroje, kur taip pat siekta sukelti Huseino rėmėjus. Šį pasiuntinį Ubaidula perėmė, jį nužudė ir perspėjo Basros gyventojus, kad žino, kuriems iš jų laiškai buvo adresuoti.

Įžengęs į Kufą Ubaidula išvadavo vietos valdytoją, kuris buvo užsibarikadavęs savo rūmuose. Pasakojama, kad Ubaidula buvo ypač žiaurus tironas. Prieš jį ir jo pajėgas kufiečiai bijojo tiesiogiai sukilti ir atsikalbinėjo, kad sukils tik vedami Huseino. Ubaidula išvaikė negausius maištininkus ir nubaudė mirtimi Huseino pasiuntinį Muslimą ibn Akilą. Huseinas ibn Ali tuomet keliavo į Kufą ir jo karavaną, apie 70–250 žmonių, sustabdė Ubaidulos pajėgos prie vietovės, vadintos Kerbela. Po savaitę trukusių derybų Ubaidula iškėlė sąlygą savo vadui Amrui ibn Sadui: Huseinas ibn Ali pasiduoda arba jis parneša jo galvą. Huseinui atsisakius pasiduoti 680 m. spalio 10 d. Ubaidulos pajėgos sutriuškino ir išžudė Huseino rėmėjus, pastarojo galvą Ubaidula nusiuntė į Damaską Jazidui I. Mahometo anūko žūtis sukrėtė musulmonų visuomenę, Ubaidulos autoritetas smuko.

683 m. po Jazido I mirties irakiečiai atsisakė pripažinti Muavijos II valdžią. Ubaidula bandė rinkti priesaikas Irake savo vardu, tačiau Basroje valdžią paėmė Mekoje kalifu pasiskelbusio Abdulos ibn al Zubairo šalininkai, Kufoje jis nesulaukė pritariančių ir turėjo bėgti į Damaską. Būtent jo atvykimas esą vėl suvienijo Omejadų rėmėjus po Muavijos II mirties. Esą būtent jis įkalbėjo Marvaną ibn Hakamą, kuris jau buvo susiruošęs pripažinti Ibn al Zubairą kalifu, pretenduoti į kalifo vardą Damaske vietoj jauno Jazido I sūnaus Chalido. Ubaidulai tarpininkaujant Marvanas I buvo patvirtintas kalifu ir jis taip pat reikšmingai prisidėjo prie kalbitų ir kitų Omejadų rėmėjų pergalės 684 m. Mardž Rahito mūšyje prieš karių skaičiumi pranašesnes Ibn al Zubairo rėmėjų Sirijoje, kaisitų pajėgas. Po to jis permainingai kariavo Džaziroje prieš kaisitus. Jis buvo paskirtas Mosulo valdytoju. Tuo metu valdžią paėmė Alidų šalininkai. Pirmą jų pakrikusį žygį sumušė Ubaidulos generolas Huseinas ibn Numeiras, tačiau Kufoje pradėjus valdyti aršiam Šijos atstovui Muchtarui ibn Abi Obaidui Takafiui padėtis pasikeitė. Jis pirmutiniu tikslu paskelbė kerštą už Huseino ibn Ali žūtį, o pagrindiniu to kaltininku po Jazido I buvo laikomas Ubaidula ibn Zijadas. 686 m. permainingame mūšyje prie Mosulo Alidų šalininkai sumušė Abdulmaliko sirų kariuomenę, Ubaidula ibn Zijadas žuvo. Jį esą nukovė priešininkų generolas Ibrahimas ibn Malikas. Jo kūnas buvo sudegintas, o galva nusiųsta Muchtarui į Kufą.

Šaltiniai

1. Akbar Shāh K̲h̲ān Najībābādī. History of Islam (Vol 2), 2001, p. 61
2. Akbar Shāh K̲h̲ān Najībābādī. History of Islam (Vol 2), 2001, p. 65
3. Akbar Shāh K̲h̲ān Najībābādī. History of Islam (Vol 2), 2001, p. 96
4. Akbar Shāh K̲h̲ān Najībābādī. History of Islam (Vol 2), 2001, p. 101
5. Akbar Shāh K̲h̲ān Najībābādī. History of Islam (Vol 2), 2001, p. 103
6. Akbar Shāh K̲h̲ān Najībābādī. History of Islam (Vol 2), 2001, p. 102
7. Akbar Shāh K̲h̲ān Najībābādī. History of Islam (Vol 2), 2001, p. 123