Tėvynės varpai

„Tėvynės varpai“ − laikraščio „Varpas“ skyrius.

1889 metais V. Kudirka ir du jo draugai studentai pradėjo leisti mėnesinį laikraštį „Varpas“. Ypač įdomus buvo V. Kudirkos vedamas „Tėvynės varpų“ skyrius.

Šiame skyriuje V. Kudirka pasireiškė gabiu publicistu, greitai, gyvai ir taikliai reaguojančiu į lietuvių gyvenimo teigiamus ir neigiamus reiškinius.

„Tėvynės varpų“ tematika

Dešimt metų (1889−1899) V. Kudirka buvo pagrindinis „Varpo“ žurnalistas ir redaktorius, beveik kas mėnesį parengdavęs Lietuvos ir pasaulio naujienų apžvalgą skyrelyje „Tėvynės varpai“. Pro aštrų, neretai pašiepiantį ir kritišką Kudirkos literatūrinį žvilgsnį neprasprūdo tuometinės tautinės, politinės, ekonominės problemos, siekiant ne tuščiai moralizuoti, bet ryžtingai kovoti su visuomenės ydomis.

Didelis dėmesys čia buvo skiriamas ir socialinei problematikai, išryškinančiai visuomenės situaciją, lietuvių santykius su kitataučiais, pagrindines šalies gyventojų bėdas.

V. Kudirka nevengė vieno didžiausio Lietuvos socialinio sluoksnio − valstietijos problemų. Ūkininkavimas buvo nenašus, žmonės baidėsi naujovių, kaime trūko žinių. Rašytojas stengėsi šviesti valstiečius, mokė žemdirbystės paslapčių. Taip pat jis akcentavo kvalifikuotos medicininės pagalbos svarbą, ragino žmones gydytis pas profesionalius gydytojus, o ne pas kunigus ar burtininkus. Kita svarbi V. Kudirkos publicistikoje akcentuota problema − lietuvių ir kitataučių − lenkų, rusų, žydų santykiai. Rašytojas nebuvo šovinistas, nusistatęs prieš kitų tautybių atstovus. Kudirka kritikavo jų ydas. Buvo smerkiamas savanaudiškumas, didesnių tautų noras lietuvius asimiliuoti, nutautinti, palikti be kultūros, rašto, literatūros, istorijos ir tėvynės.

V. Kudirka peikė kitataučių naudos siekimą, bandymus pasipelnyti, apgauti.

Daug kritikos sulaukė ir Lietuvoje veikusios caro valdžios institucijos, rusų teismai, valdininkų savivaliavimas. V. Kudirka smerkė kyšininkavimą, Lietuvos gyventojų apgaudinėjimus, skatino kovoti su išnaudojimu. Rašytojas išjuokė caro valdininkų nenuovokumą, kvailumą. Caro vietininkus Lietuvoje jis vaizdavo kaip gyvus žmones, kurie, nuo žemiausio iki aukščiausio, yra ne dievai, o sudėtingi ir paprasti, kvaili ir savaip gudrūs. Publicistas akcentavo, jog lietuviai turėtų stengtis pažinti rusus viršininkus, atskirti geruosius ir bloguosius, nes visiems žmonėms − lenkams, žydams, rusams, lietuviams − galioja tos pačios žmogiškumo taisyklės.

Kudirka akcentavo ir lietuviškąsias socialines bėdas. Kritikos sulaukė lietuviškoji inteligentija, kurią rašytojas kaltino neveiklumu ir bailumu, pasyvia kova su tautos rusinimu. Kliuvo ir liežuvavimu, veidmainyste bei tinginyste garsėjusiam moterų socialiniam sluoksniui − davatkoms. Apskritai rašytojo kūrybai nesvetimos moteriškumo problemos. Kudirka buvo susirūpinęs moterų papročių demoralizacija, išsilavinusių moterų stygiumi. Publicistui nerimą kėlė ir prasta šalies demografinė padėtis.

„Tėvynės varpuose“ keltos socialinės problemos atspindėjo tuometinę Lietuvos padėtį, todėl Kudirka ragino kovoti su negerovėmis. Svarbiausia buvo tėvynės gerovė ir laisvė. Publicistas stengėsi ne tik problemas viešinti, bet ir siūlyti jų sprendimo būdus. Straipsniuose V. Kudirka pateikė mokslo žinių, ekonominių patarimų, taip siekdamas formuoti modernią visuomenę ir valstybę.

Kaimo atsilikimas, lietuvių išnaudojimas, caro valdininkų savivaliavimas, santykiai su kitų tautybių atstovais, lietuvių inteligentijos vaidmuo, moterų padėtis visuomenėje - tai pagrindinės socialinės problemos, atsispindėjusios V. Kudirkos publikacijose. Rašytojas stengėsi aiškintis negerovių priežastis, bandyti atrasti būdus joms spręsti ir taip pagerinti sunkią tautos padėtį.

Nuorodos

• Vincas Kudirka ir „Varpas“