Trastamarų šeima Pirėnų pusiasalio karalių dinastija kuri iš pradžių valdė Kastiliją nuo 1369 m o po to valdžią išplėtė

Trastamarų šeima – Pirėnų pusiasalio karalių dinastija, kuri iš pradžių valdė Kastiliją nuo 1369 m., o po to valdžią išplėtė į Aragoną, Navarą ir Neapolį. Tai dinastijos neteisėta atšaka.

Trastamarų šeima valdė Kastiliją, kai šis kovojo su Aragonu. Dėl painių giminystės ryšių dažnai kildavo kovos dėl teisės į karaliaus sostą. Dinastija valdė nuo Henriko II laikų iki sostų sujungimo valdant Izabelei Kastilietei ir Ferdinandui Aragoniečiui.

Istorija

Mirus Kastilijos karaliui Alfonsui XI 1350 m., karaliumi tapo jo vyriausias sūnus Petras. Jo tėvas buvo vedęs Mariją Portugalę, bet turėjo viešą meilės romaną su Eleonorą Guzmaniete. Alfonso XI nesantuokiniai vaikai su Eleonora, vadinami Trastamarais, tapo Petro varžovais dėl sosto. Dėl asmeninės istorijos, kurią sudarė ir politinių priešų žudymas, Petras jo priešų buvo pramintas Žiauriuoju. Įtampą padidino tai, kad Petro motina suėmė ir nužudė Eleonorą Guzmanietę.

Petras nugalėjo Henriko Trastamaros vadovaujamą koaliciją 1356 m. Po to jis savo varžovus nugalėjo Nájeroje 1360 m. ir įvykdė netikriems broliams Chuanui ir Pedrui mirties bausmes. Henrikas turėjo bėgti iš Aragono į Prancūziją, kai šis pasirašė taikos sutartį su Kastilija 1360 m.

Henrikas stebi mirties bausmės įvykdimą Petrui, *Grandes Chroniques de France*.

Įgijęs Kastilijoje rėmėjų dėl ryšių su Alfonsu XI ir Petro karinių išsišokimų, Henrikas sudarė sąjungą su Aragonu ir Prancūzija, gavo konsteblio Bertrand du Guesclin vadovaujamų samdinių ir pasikėsino į Kastilijos sostą 1365 m. Petras gavo Edvardo, Juodojo princo, Anglijos karaliaus Eduardo III sūnaus paramą apginti sostą mainais į kai kurias žemes. 1367 m. balandžio 13 d. Petro ir Edvardo kariai nugalėjo jungtinę Henriko armiją, paėmė į nelaisvę Bertrand du Guesclin. Edvardas susirgo, o Petras nedavė žadėtų žemių, tad Anglija nustojo tiekti paramą. 1369 m. kovą su Aragono ir Prancūzijos parama bei remiamas svarbiausių Kastilijos miestų Henrikas nugalėjo Petro armiją. Henrikas buvo pats asmeniškai atsakingas už brolio mirtį.

Henrikui įžengus į sostą atsirado nauja aukštuomenė, kai jis padalino žemes ir privilegijas. Naujųjų didikų atsiradimas sukėlė nepasitenkinimą ir nestabilumą šalyje. Daug kilmingųjų bandė atgauti prarastas žemes. Tačiau Henrikas atmušė Portugalijos, Granados ir Navaros įsiveržimus.

Henrikas buvo susitaręs su Aragono karaliumi Petru IV dėl vaikų vestuvių. Henriko sūnus vedė Petro dukrą Eleonorą 1375 m. birželio 18 d. Pagimdžiusi tris vaikus Eleonora mirė 1382 m. po septynerių santuokos metų.

1379 m. mirus Henrikui karaliumi tapo Jonas I. Jis vedė Portugalijos karaliaus Ferdinando I Portugalo dukrą Beatričę. Todėl jis bandė nesėkmingai užimti Portugalijos sostą po Ferdinando mirties 1383 m. Jonas mirė netikėtai 1390 m.

Dėl netikėtos Jono mirties karaliumi tapo dvylikos metų Henrikas. 1393 m. palaukęs tik dvejus metus Henrikas pradėjo valdyti savarankiškai, kai Kastilijoje vyko prieš žydus nukreipti smurto protrūkiai. Vienas svarbiausių jaunojo karaliaus nuopelnų buvo Kanarų salų užėmimas. 1406 m. Granadai įsiveržus į Murkiją, Henrikas mirė turėdamas 27 metus.

Jonas II, Henriko sūnus, tapo karaliumi tik dvejų metų amžiaus. Henriko brolis Ferdinandas I ir Jono motina Katerina Lankasterė buvo regentais.

Jam būnant regentu, Ferdinandas buvo išrinktas Aragono karaliumi Kaspės kompromisu 1412 m. Trastamarai tapo Aragono ir Kastilijos karaliais.

Jonas II pradėjo valdyti savarankiškai po motinos mirties 1418 m. Jis buvo Aragono karaliaus Alfonso, kuris valdė po Ferdinando mirties, pusbrolis. Jonas vedė Alfonso seserį Mariją, o Alfonsas vedė Jono seserį Mariją. Jonas II Ferdinando I vaikams suteikė daug žemių Kastilijoje atsidėkodamas už jo regentavimo metus.

Jonas II neturėjo visuotinai pripažinto autoriteto, tad Kastilijoje vyko didikų kovos dėl žemių ir valdžios. 1420 m. Joną II pagrobė jo pusbrolis Henrikas. Jis valdė Jono II vardu beveik metus, kol šis pabėgo padedamas draugo ir būsimo rūmų favorito Álvaro de Luna, kuris buvo pramintas Don Alvaru.

1429 m. Alfonsas V liepė savo giminaičiams bendrai pulti Kastiliją. Naujasis Jono konsteblis Don Alvaro pasiekė paliaubas ir pašalino visas Aragono atšakos Trastamaras iš Kastilijos. Jono II autoritetas tuo metu smuko ir jis galiausiai atidavė visą valdžią Don Alvarui, kuris sukūrė kilmingųjų oligarchiją. 1439 m. Don Alvaras pralaimėjo kilmingiesiems, kurie susidėjo su Alfonsu V ir 1443 m. Jonas II pateko į kito pusbrolio Jono nelaisvę, o Kastilijoje kilo anarchija. Ji baigėsi 1445 m., kai Don Alvaras nugalėjo Olmedo mūšyje, o Jono II pusbrolis Henrikas žuvo jame.

1453 m. Don Alvarui viešai įvykdyta mirties bausmė apkaltinus tironija. Kitų metų liepą mirė Jonas II ir karaliumi tapo jo sūnus Henrikas IV.

Henrikas IV buvo nepopuliarus valdovas daugiausiai dėl to, kad mėgo maurų madą ir priešinosi Granados puolimui. 1440 m. jis, būdamas 15 metų, vedė Ferdinando I anūkę Blanšą. Vedybos nepavyko, nes Henrikas nesugebėjo jų užtvirtinti vestuvine naktim. 1455 m. jis vedė antrąkart Joaną Portugalę. 1462 m. ji pagimdė princesę Joaną, kuri kortesų buvo pripažinta įpėdine. 1464 m. kelios kilmingos šeimos pareiškė, kad princesės Joanos tikrasis tėvas yra Henriko IV favoritas Beltran de la Cueva.

Kilmingieji privertė Henriką perleisti valdžią Alfonsui 1465 m., bet šis po mėnesio mirė. Per kovas dėl sosto karalienė Joana pastojo, kai buvo laikoma įkaite. Ši nuodėmė dar labiau susilpnino jos dukros šansus tapti karaliene ir atvėrė kelią Jono II dukrai Izabelei.

Pagal Toros de Guisando paktą Izabelė tapo Henriko IV įpėdine, o kilmingieji atnaujino priesaiką jam. Greitos Izabelės vedybos buvo viena iš sutarties sąlygų, bet Henrikas priešinosi jos ir Ferdinando, kuris buvo Sicilijos karalius ir Aragono sosto įpėdinis, sąjungai 1469 m. ir pažeidė sutartį. Jis įpėdine vėl paskelbė savo dukrą Joaną ir prasidėjo dešimtmetį trukęs pilietinis karas. Izabelės rėmėjai laimėjo su Aragono pagalba.

Taip pat skaitykite

Vikiteka: Trastamarų šeima – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Išnašos

Reilly, Bernard (1993). The Medieval Spain. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN .
Ruiz, Teofilo (2007). Spain's Centuries of Crisis: 1300-1474. Malden, MA: Blackwell Publishing. ISBN .
Prescott, William (1842). History of Ferdinand and Isabella. London: Richard Bentley. pp. 22–23.
Elliot, J.H. (1963). Imperial Spain: 1469–1716. New York: Penguin Books. p. 15. ISBN .

[Reilly-1] Reilly, Bernard (1993). The Medieval Spain. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN .

[Ruiz-2] Ruiz, Teofilo (2007). Spain's Centuries of Crisis: 1300-1474. Malden, MA: Blackwell Publishing. ISBN .

[History-3] Prescott, William (1842). History of Ferdinand and Isabella. London: Richard Bentley. pp. 22–23.

[Imperial_Spain-4] Elliot, J.H. (1963). Imperial Spain: 1469–1716. New York: Penguin Books. p. 15. ISBN .