Tradicionalizmas

Tradicionalizmas – pasaulėžiūra arba socialinė–filosofinė pakraipa, iškelianti ilgaamžės tradicijos bei išminties svarbą priešpastatant ją šiuolaikiniam materializmui ir proto reikšmės iškėlimui. Tai taip pat gali būti kontrrevoliucinės, konservatyviosios idėjos, teigiančios, kad praeitis yra visų vertybių įkūnijimas. Tradicionalizmas iš dalies persipina su konservatizmu.

Tradicionalizmas nereflektuojamu pavidalu gyvavo tūkstantmečius, kuomet buvo puoselėjamas mitologinis–tradicinis pasaulėvaizdis. Tradicijos iš takoskyra pradėjo reikštis XVIII a., kai apšvietos laikotarpyje imta abejoti tradicinėmis vertybėmis ir išaukštinta proto bei materializmo svarba. XX a. pr. pradėjo reikštis reflektuotas tradicionalizmas, kurio viena ryškiausių apraiškų buvo integralusis tradicionalizmas arba perenalizmas, iškėlęs Tradiciją arba Amžinąją Išmintį (Sophia Perennis), kaip siekiamybę. Tradicionalizmo judėjimo įkvėpėjas, garsus prancūzų komparatyvistinės kultūrologijos, estetikos, menotyros šalininkas, atsivertęs į islamą, – Renė Genonas pabrėžė Vakaruose aukštinamo „materialių vertybių kulto“, „civilizuotumo“ reliatyvumą, kurie tradicinių civilizacijų vertybių sistemoje traktuojami kaip „barbariškumo“ apraiškos. Greta jo iškilo tokie mąstytojai kaip Šri Lankos metafizikas, menotyrininkas Ananda Kumarasvamis, šveicarų metafizikas, menininkas Fritjofas Šuonas, šveicaras eruditas , persų filosofas, religijų tyrėjas Saidas Hoseinas Nasras. Šie tradicionalistai pabrėžė būtinybę žmonijai atsigręžti į praeitį, atminti prarastą Tradiciją, kuri visame pasaulyje buvusi bendra, jie atkreipė dėmesį į simbolizmo, metafizikos, dvasingumo reikšmę. Integraliojo tradicionalizmo atstovai perėmė hinduistinę laiko sampratą iš šiuolaikybę įvardijo Kalijuga – tamsos, mirties amžiumi, ir teigė, kad intelektualinis elitas turįs prikelti tūkstantmetę tradiciją, susiklosčiusią  – tiesos amžiuje. Tradicionalizmo idėjas tęsė italų hermetikas, mąstytojas Julius Evola. Iš dalies tradicionalistinę laikyseną galima įžvelgti rumunų religijotyrininko Mirčos Eliadės, vokiečių mistiko darbuose.

Vienas kertinių tradicionalistų kritikos objektų yra šiuolaikinio pasaulio telkimasis ties materijos gausinimu ir jos įvaldymu, beprasme mechanizacija ir skaitmenizacija, dvasingumo, estetikos, mitinio mąstymo išsižadėjimu, skirties tarp sacrum ir profanum sunykimu. Tradicionalistai gręžiasi į gimtojo krašto tradicijos arba senųjų rytų tikėjimų (ypač budizmo, islamo, hinduizmo, daoizmo) gelminį pažinimą (t. y., ne tik formalų dogmų ar ritualų atkartojimą, bet persismelkimą tradicine pasaulėžiūra). Tradicionalizmas pasireiškia tiek kaip pavienių individų laikysena šiuolaikybės atžvilgiu, tiek organizuotais judėjimais (neopagonybė, , antiglobalizmas ir kt.).

Šaltiniai

1. http://terme.ru/dictionary/187/word/tradicionalizm-i-antitradicionalizm
2. A. Andrijauskas, Lyginamoji civilizacijos idėjų istorija. – Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 2001, p. 335.
3. http://www.lib.ru/POLITOLOG/genon.txt

Nuorodos

• Tradicionalizmas ir Lietuva 2014-12-04 iš Wayback Machine projekto.