Tigriai

Tigriai
Gyventojų skaičius	~1,5 mln.
Populiacija šalyse	Eritrėja, Sudanas
Kalba (-os)
Religijos	islamas
Giminingos etninės grupės	bedžai, tigrajai

Tigriai (Tigre, Tegre, Tigray) – tauta, gyvenanti didžiojoje dalyje šiaurinės Eritrėjos ir gretimose teritorijose Sudane. Jų kalba – priklauso semitų-chamitų kalbų šeimai, semitų kalbų , ir yra gimininga tigrajų kalbai. Sudaro apie 30 % Eritrėjos gyventojų. Tačiau tigrių kalba yra svarbiausia lingua franca šiaurinėje Eritrėjoje. Šią kalbą naudoja apie 65 % Eritrėjos gyventojų.

Geografija

Tigrių tradiciškai gyvenama teritorija sudaro netaisyklingą trikampį, kurio kampuose yra uostas Eritrėjoje (vakaruose), uostas Sudane (šiaurėje) ir Eritrėjos rytinė siena (rytuose). Skirtingai nei piečiau esančiam Etiopijos kalnynui, regionui būdingos sudaninio klimato žemumos, netgi dykumos. Regionas ribojasi su Raudonąja jūra šiaurės vakaruose, Istorine Etiopija (Tigrajaus istoriniu regionu) pietuose, Nubija rytuose ir šiaurės rytuose, bedžų gyvenamomis žemėmis šiaurėje.

Kultūra

Nors lingvistiniu požiūriu tigriai yra artimi piečiau (Etiopijos kalnyne) gyvenantiems tigrajams, nuo jų ryškiai skiriasi savo gyvenimo būdu, religija ir rase. Skirtingai nei Etiopijos kalnynas, tigrių gyvenamos teritorijos istoriškai nebuvo plačiai naudojamos žemdirbystei, kas nulėmė semi-sedentarinį jų gyvenimo būdą, pagrįstą gyvulininkyste, kaip ir gretimų Sudano tautų (pvz., bedžų, kunamų, ir kt.) atveju. Su dauguma šių tautų, ypač bedžais, tigriai gyvena susimaišę. Tigrių teritorijos yra daug rečiau gyvenamos nei tigrajų, kurie sudaro apie 50 % Eritrėjos gyventojų, nors ir susitelkę nedideliame Debubo regione.

Skirtingai nei dauguma tigrajų, tigrių dauguma yra ne krikščionys, o musulmonai (95 % tigrių išpažįsta Sunitų islamą). Šį faktą nulėmė stipri įtaka iš Egipto, dėl kurios apie XIII a. buvo islamizuoti ir šiauriau gyvenę bedžai. Tradiciškai tigrių kalba užrašoma arabų raštu, nors Eritrėjos vyriausybė jai pritaikė etiopų raštą, kuriuo rašoma tigrajų kalba. Kadangi pastarasis raštas siejamas su krikščionybe, tigriai vis dar linkę vartoti arabų raštą.

Tigrius sudaro apie 30 genčių, tarp kurių yra Beni Amer (sudaro apie pusę visų tigrių), afilendai, belju, mensai, meschalitai, nabrarai, sabderatai, vairai, chababai ir kt.

Istorija

Per visą savo istoriją tigrių gyvenamos teritorijos buvo tarpinė zona tarp kitų Afrikos ir Azijos civilizacijų – Etiopijos, Nubijos ir Arabų. Todėl tigrių istoriją formavo šių civilizacijų įtaka. Manoma, kad tigriai susiformavo vietinėms kalnų ir žemumų gentims perimant kultūrinę įtaką iš senovinės Aksumo imperijos. Ši įtaka pirmiausia išliko tigrių kalboje, kuri tiesiogiai kilusi iš Aksume naudoto gezo. Tigrių protėviai, kaip ir šiauriau gyvenę bedžai, taip pat priėmė krikščionybę.

Žlugus Aksumo imperijai, tigrių gyvenamą regioną kontroliavo bedžai, kurių didelė dalis perėmė tigrių kalbą, tačiau sudarė vietos diduomenės sluoksnį. Iki šiol didelę dalį tigrių sudaro šios kilmės atstovai. Po Aksumo žlugimo sumenko krikščionybės įtaka iš Etiopijos, tačiau sustiprėjo islamo įtaka iš Arabijos. VII a. tarp pakrantėje ir salose gyvenusių tigrių paplito islamas, kuris lėtai skverbėsi į krašto gilumą. Paskutinieji tigriai buvo islamizuoti tik XIX a.

Nuo XVI a. tigrių teritorijos atsidūrė tarp trijų sustiprėjusių imperijų – pietuose, Senaro vakaruose (Nubijoje) ir Osmanų imperijos šiaurės rytuose. Iš pradžių jas siekė kontroliuoti agresyvi Etiopija, kuri kuriam laikui įjungė tigrius į Mereb Melašo provinciją. XVI a. II pusėje pakrantes ėmė kontroliuoti Osmanai, kurie čia įkūrė Habešo ejaletą ir stiprino krašto islamizavimą. Ilgainiui tigriai buvo išstumti iš dykumingų pakrantės teritorijų, kur įsitvirtino arabai rašaidai.

Menkai kontroliuojamoje krašto gilumoje XVI–XIX a. susiformavo tigrių gentinės konfederacijos, kurias inspiravo aplinkinių tautų judėjimai į tigrių gyvenamas žemes. Šios tautos ilgainiui perimdavo tigrių kalbą, tačiau išlikdavo vietos diduomene. Svarbiausios tokios konfederacijos buvo Beni Amer, susiformavę kovų su Senaru fone, Bet Asgede, kilę iš Akele Guzajaus regiono, ir bedžų pogrupis Belevai, kilę iš Suakino apylinkių.

XIX a. tigrių teritorijose sustiprėjo iš Arabijos pusiasalio vykdoma islamizacija, kurios metu islamas tapo vyraujančia religija. Atgimus Raudonosios jūros prekybai, sustiprėjo ir žemyninė prekyba tarp Raudonosios jūros pakrantės ir Nubijos, kurią kontroliavo tigriai. Tai lėmė prekybinių miestų, tokių kaip Kerenas, sustiprėjimą.

XVIII a. nusilpus Etiopijai ir Senarui, pagrindine jėga tigrių regione tapo Egiptas. 1820 m. Egipto armija užėmė Nubiją, 1840 m. – Kasavą, per kurią paėmė kontrolę ir tigrių prekybiniuose keliuose. XIX a. viduryje vėl stiprėjanti Etiopija tapo pagrindine Egipto konkurente regione, o amžiaus 8-ajame dešimtmetyje į kovą įsijungė Italija, kuri ir laimėjo konfliktą. Nuo XIX a. pabaigos tigrių teritorijos atiteko Italijos Eritrėjai ir ilgainiui liko Eritrėjos dalimi.

XX a. 8–9-ajame dešimtmečiuose tigrius persekiojo marksistinė vyriausybė: šie siekė pakeisti pusiau klajoklišką gyvenimo būdą, be to, politika buvo nukreipta prieš musulmonus. Tuo metu didelė dalis tigrių migravo į aplinkines teritorijas Sudane.

Nuorodos

• Olson, James Stuart (1996). The peoples of Africa: an ethnohistorical dictionary. Greenwood. pp. 557–58. .
• Lusini, Gianfrancesco (2010). Constructing and deconstructing a Tigre frontier space in the long ninetheenth century 2012-02-25 iš Wayback Machine projekto.. Napoli.
• Tigrių istorijos ir kultūros svetainė 2011-10-14 iš Wayback Machine projekto..