Šis straipsnis apie Kinijos administracinę teritoriją Apie istorinį regioną skaitykite straipsnyje Tibetas Tibeto autono

Šis straipsnis apie Kinijos administracinę teritoriją. Apie istorinį regioną skaitykite straipsnyje Tibetas.

Tibeto autonominis regionas (tibet. བོད་རང་སྐྱོང་ལྗོངས་ , kin. 西藏自治区, pinyin: Xīzàng Zìzhìqū) – provincijos lygio Kinijos autonominis regionas, didele dalimi sutampantis su istoriniu Tibeto regionu. Išsidėstęs šalies pietvakariuose, Tibeto kalnyne, vidutiniame 4000 m aukštyje.

Tibeto autonominis regionas 西藏自治区


Valstybė	Kinija
Administracinis centras	Lasa
Prefektūros	7
Gubernatorius	Qiangba Puncog
KKP komiteto sekretorius	Zhang Qingli

Gyventojų (2020)	3 648 100
Plotas	1 204 776 km²
Tankumas (2020)	3,03 žm./km²

ISO 3166-2	CN-54

Vikiteka	Tibeto autonominis regionasVikiteka

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Tibeto istorija.

Tibeto autonominis regionas nevisiškai sutampa su istoriniu Tibeto regionu, kadangi į jį neįtraukta Amdo apskritis ir kai kurios kitos istorinės tibetiečių žemės, atsidūrusios kitų regionų administracijoje. Dabartinė provincija apima istorinius Tibeto regionus U-cangą (įskaitant ), Čangtangą ir vakarinį Khamą.

Precedentas šiam administraciniam vienetui susiformavo XVIII a., kuomet Čing dinastijos Kinija, užvaldžiusi Tibetą, padalino jį į „vidinį“ ir „išorinį“. „Vidinis Tibetas“ buvo padalintas tarp Qinghai ir Sičuano provincijų, o „Išorinis Tibetas“ buvo administruojamas kaip Tibeto provincija, ir jos teritorijos beveik atitiko dabartinio autonominio regiono ribas.

XX a. pradžioje, Tibetui įgijus de facto savivaldą, dalai lama kontroliavo tik Tibeto provincijos teritoriją, kaip nepripažinta valstybė. Tibeto autonominis regionas sudarytas naujai 1959 m., Kinijai prijungus Tibetą.

Valdymas

Nors Tibeto autonominis regionas vadinamas „autonominiu“, realios autonomijos turi tik kai kuriais kalbos, švietimo ir kultūros klausimais, o kitais aspektais valdomas kaip ir kitos Kinijos provincijos. Pavyzdžiui, ligoninės Tibete praktikuoja tradicinę tibetietišką mediciną, o vaikai mokyklų pirmosiose klasėse mokosi ne tik bendrinės kinų, bet ir tibetiečių kalbos (aukštesnėse klasėse ir Tibete esančiuose universitetuose pereinama prie išvien kinų kalbos).

Regiono gubernatoriumi skiriamas tibetietis, tačiau realią valdžią turi regioninio Komunistų partijos padalinio sekretorius, kuriuo paprastai skiriamas hanis.

Administracinis skirstymas

Tibeto AR skirstomas į 6 prefektūrinio lygio miestus ir 1 prefektūrą (šios į 74 apskritis).

Prefektūros lygio miestai

Lasa (centras – Lasa)
Šigadzė (centras – Šigadzė)
Čamdo (centras – Čamdo)
Loka/Šenangas (centras – Dzetangas)
Njingči (centras – Baji)
Nagču (centras – Nagču)

Prefektūros

Ngari prefektūra (centras – )

Tibeto autonominio regiono administracinis suskirstymas
Lasa Šigadzė Čamdo Njingči Loka Nagču Ngari ☐Ginčytinos teritorijos, dėl kurių nesutaria Kinija, Indija arba Butanas.
Administracinis vienetas	Plotas (km²)	Gyventojų skaičius (2010)
Tibeto autonominis regionas	1 228 400	3 002 166
Lasa	29 538	559 423
Šigadzė	182 066	703 292
Čamdo	108 872	657 505
Njingči	113 964	195 109
Loka	79 287	328 990
Nagču	391 816	462 382
Ngari	296 822	95 465

Demografija

Tibeto autonominis regionas – rečiausiai gyvenama Kinijos provincija. 2000 m. duomenimis 92,8 % gyventojų – tibetiečiai, 6,1 % – kinai, taip pat negausios vietinių tautelių , lobų grupės. Dauguma gyventojų išpažįsta budizmą (lamaizmą) ir šamanistinius tikėjimus (bon).

Nors tradiciškai didelė dalis Tibeto gyventojų buvo klajokliai-piemenys, pastaraisiais metais centrinė valdžia siekia įkurdinti žmones gyvenvietėse. Urbanizacija paskutiniais dešimtmečiais sparčiai auga ir yra pasiekusi beveik 30%.

Ekonomika

Tibete yra gan daug dirbamos žemės, tačiau jos naudojimą riboja aukštis ir klimatas. Auginami miežiai, rugiai, soros, grikiai, kviečiai. Iš gyvūnų laikomi jakai, ožkos, avys. Kalnuose vykdoma kalnakasyba, energijos išgavimui naudojama hidroenergija. Tolimesniam ekonomikos vystymui trukdo krašto atokumas ir infrastruktūros stoka, tačiau pastaraisiais metais tai keičiasi, Kinijai daug investuojant į geležinkelių ir kelių tiesimą, oro uostų statybą.

Šaltiniai

CHINA: Provinces, citypopulation.de
Perkins, D. (2013). Encyclopedia of China. Taylor & Francis, p. 527
Heilmann, S. (2016). China’s Political System. Rowman & Littlefield Publishers, p. 238
Williams, V. R. (2020). Indigenous Peoples: An Encyclopedia of Culture, History, and Threats to Survival. ABC-CLIO, p. 1033
Guo, R. (2015). China’s Regional Development and Tibet. Springer, p. 170
, Shenzhen City Bureau of Statistics, China Statistics Print
Census Office of the State Council & Population and Employment Statistics Division of the National Bureau of Statistics. 中国2010人口普查分乡、镇、街道资料. China Statistics Print, 2012, ISBN:978-7-5037-6660-2
Williams, V. R. (2020). Indigenous Peoples: An Encyclopedia of Culture, History, and Threats to Survival. ABC-CLIO, p. 1033
Perkins, D. (2013). Encyclopedia of China. Taylor & Francis, p. 527

Kinijos Liaudies Respublikos administracinės teritorijos

Autonominiai regionai: Guangsi | Ningsia | Tibetas | Sindziangas | Vidinė Mongolija

Išskirtieji miestai: Pekinas | Čongčingas | Šanchajus | Tiandzinas

SAR: Honkongas | Makao

[1] CHINA: Provinces, citypopulation.de

[2] Perkins, D. (2013). Encyclopedia of China. Taylor & Francis, p. 527

[3] Heilmann, S. (2016). China’s Political System. Rowman & Littlefield Publishers, p. 238

[4] Williams, V. R. (2020). Indigenous Peoples: An Encyclopedia of Culture, History, and Threats to Survival. ABC-CLIO, p. 1033

[5] Guo, R. (2015). China’s Regional Development and Tibet. Springer, p. 170

[6] , Shenzhen City Bureau of Statistics, China Statistics Print

[7] Census Office of the State Council & Population and Employment Statistics Division of the National Bureau of Statistics. 中国2010人口普查分乡、镇、街道资料. China Statistics Print, 2012, ISBN:978-7-5037-6660-2

[8] Williams, V. R. (2020). Indigenous Peoples: An Encyclopedia of Culture, History, and Threats to Survival. ABC-CLIO, p. 1033

[9] Perkins, D. (2013). Encyclopedia of China. Taylor & Francis, p. 527