Thomas Kuhn

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos . Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje .

Thomas Samuelis Kuhnas (Thom Samuel Kuhn; 1922 m. liepos 18 d. – 1996 m. birželio 17 d.) – JAV filosofas, teoretikas ir istorikas, suformulavo „paradigma“, „nesuderinamumas“ sąvokas.

Gyvenimas

Gimė 1922 m. liepos 18 d. (Ohajo valstijoje). 1946 m. studijavo teorinę fiziką Harvarde, 1948–1951 m. Harvardo universitete dirbo jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, 1948–1956 m. dėstė tame pačiame universitete, 1956–1964 m. dėstė Kalifornijoje Berkeley universitete, 1964–1979 m. Princetono universitete, 1979–1991 m. Masačusetso technologijų institute. 1961 metais tapo profesoriumi. Studijuojant teorinę fiziką Harvarde nutiko „vienas nelaimingas intelektualinis atsitikimas“ Kuhn sudomino moksline istorija. Koledže jis lankė vieną ne gamtos mokslininkams skirtą fizikos kursą ir ten susipažino su . Jam atsiskleidė senojo ir naujojo fizikinio pasaulio vaizdo principinis nesuderinamumas, perėjimo nuo ptolemajiškos prie naujųjų laikų fizikos netolydumas; tai iš pagrindų modifikavo mokslo esmės bei raidos supratimą.

Mirė nuo vėžio 1996 m. birželio 17 d. Kembridže (Masačusetso valstijoje).

Veikla

Tyrinėjo saulės sistemos heliocentrinės teorijos raidą Renesanso epochoje. Kuhn gamtos mokslų istorijos tyrinėjimais mėgino parodyti, kad mokslinis pažinimas plėtojasi netolydžiai, o kriziniais šuoliais kurdamas modelius ir pagrindines sąvokas („paradigmų kaita“); šie tyrimai yra reikšmingi ir dvasios mokslams.

Kuhn suformuluotos sąvokos

Mokslų raidą Kuhn laiko evoliucijos procesu, tačiau tokiu, kuriame senos teorijos pakeičiamos naujais požiūriais, ir tokiems pokyčiams apibūdinti naudojasi „mokslinės revoliucijos" sąvoka. Kuhn suformuoja naujas sąvokas, tokias kaip „paradigma“ ir „nepalyginamumas“, kurios, nors jis jas pagrindžia vien tik nagrinėdamas naujųjų laikų gamtos mokslo, pirmiausia fizikos, raidą, turinčios pradėti vaidinti svarbų vaidmenį visose intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo srityse.

Paradigmos sąvoka

Mokslo istorijoje teigė, kad mokslo tyrimus ir mąstymą apibrėžia paradigmos – konceptualios pasaulėžiūros, kurias sudaro formalios teorijos, klasikiniai eksperimentai ir patikimi metodai.

Mokslininkai dažnai priima vyraujančią paradigmą ir siekia išplėsti jos ribas peržiūrėdami teorijas, aiškindami tyrimų duomenis, tikslindami matavimo standartus ir stebimų reiškinių aprašymus. Šių procesų rezultatas – neišsprendžiamos teorinės problemos ar eksperimentinės anomalijos, parodančios paradigmų neadekvatumą ar prieštaringumą. Tokių keblumų sankaupa sukelia krizę, kurios vienintelis sprendimas – intelektinė revoliucija, pakeičianti seną mokslo paradigmą nauja. Kuhn teigė, kad paradigmos lemia, kokius ekperimentus mokslininkai parenka ir atlieka, kokius klausimus kelia ir kokias problemas laiko svarbiomis. Keičiantis paradigmoms, pasikeičia ir fundamentalių mokslinius tyrimus grindžiančių sąvokų turinys, atrandami nauji duomenų kaupimo standartai, naujos mokslinių tyrimų technikos ir teorinės bei eksperimentinės plėtros kryptys, kurios visiškai nesuderinamos ar net nesulyginamos su senomis. Kuhn veikalai radikaliai pakeitė mokslo filosofiją ir istoriją; paradigmų pasikeitimo sampratą imta taikyti ir politikos moksluose, ekonomikoje, sociologijoje, verslo vadyboje. Vidine mokslo reikšme paradigma reiškia tuos sektinus problemų sprendimus, kurie pagal bendrą mokslinio tyrinėjimo pavyzdį taikomi kokioje nors specialioje srityje. Čia ši sąvoka turi ryšį su tais visuotinai pripažintais mokslo laimėjimais, kurie teikia modelius ir sprendimus kokio nors meto specialistų bendruomenei. Tada nauja mokslinė problema traktuojama taip, tarsi ji būtų specialus atvejis kitos problemos, kuri jau turi suformuotus būtinus, todėl sektinus ir pavyzdinius sprendimus. Aptardamas paradigmos sąvoką bendresne, filosofine istorine reikšme, Kuhn atkreipia dėmesį į tai, kad moksle irgi yra tokių elementų, kurie lieka nepagrįsti ir kurių kilmė toliau jau nesvarstoma. Kaip tik tokiu būdu paradigma prisideda prie to, kad atskiras mokslininkas įgyja savotišką tikėjimo sistemą, taigi įgyja pasaulio vaizdą, kuris pats nėra mokslinio patyrimo rezultatas, tačiau lemia tą būdą, kuriuo mokslininkas interpretuoja savo eksperimentus. Kita svarbi paradigmos sąvokos reikšmė yra sociologinio pobūdžio: ši sąvoka yra surišta su socialine struktūra mokslinės bendruomenės, kuri orientavimusi į pavyzdinius metodus ir problemų sprendimus normatyvia prasme nustato, kas moksliškai yra leistina ir kas jau neleistina. Tiktai tas, kuris naudojasi visuotinai pripažintais metodais, laikomas mokslinės bendruomenės nariu.

Nesuderinamumo sąvoka

Skirtingų paradigmų savitarpio santykius Kuhn apibūdina „nesuderinamumo" sąvoka. Nesuderinamumo, kaip ir paradigmos, sąvoka irgi buvo daugelio nesusipratimų priežastis; be to, ir į ją įsimaišė daug skirtingų reikšmės niuansų. Kalbant apskritai, nesuderinamumo tezė, esant dviem skirtingoms paradigmoms, suvokiama kaip dvi skirtingos kalbos, kurių negalima išversti vienos į kitą. Atsiradus naujai paradigmai, kai kurios sąvokos gali įgyti visiškai kitų reikšmių. Skirtingos paradigmos yra nesuderinamos ir todėl, kad jų gynėjai dažnai visiškai negali sutarti dėl svarbių mokslinių problemų ir jų sprendimo kelių. Mokslinių revoliucijų struktūroje nesuderinamumo sąvoka fundamentalia jos reikšme susiejama su faktu, kad paradigmų kaita keičia pasaulį.

Kuhn darbai vienu mostu pakeitė mokslo teorijų diskusijas ir atvedė prie mokslo filosofijos „istorinio posūkio". Šį posūkį įvykdė Kuhn ir prie jo prisijungę kiti autoriai – Paulis K. Feyerabendas, Stephenas Toulminas ir Norvvoodas R. Hansonas, kurių tyrinėjimai nulėmė, kad šiandien kaip savarankiška disciplina jau egzistuoja mokslo istorija. Studijuodamas Harvarde ir remdamasis Aristotelio fizika, Kuhn analizuoja beveik dešimtmečiu vėliau išleistoje pirmojoje savo knygoje Kopernikiškoji revoliucija (The Copernican Revoliution, 1957). Jis paaiškina, kad keičiantis moksliniam pasaulio supratimui kartu vyksta pasaulio bendro vaizdo pokytis, kurį skatina ne vien moksliniai veiksniai siaurąja reikšme, bet ir sudėtinga sąveika įvairių disciplinų, tokių kaip filosofija, astronomija ir fizika, taip pat ir kultūriniai, taigi ir religiniai, momentai.

„Normalusis“ mokslas

Mokslo raidos etapų („normalusis“ mokslas ir mokslo revoliucijos) reikšmė mokslo raidai: „normalusis“ mokslas nekelia sau tikslo atrasti iš principo naujus reiškinius. Mokslinės revoliucijos svarbiausia prielaida yra įsisamoninimas, kad lig šiol egzistavę institutai ir vyravusios idėjos pasidarė neefektyvūs.

Kuhn kūriniai

Be pagrindinio veikalo, Kuhn paskelbė daug straipsnių mokslo teorijos ir mokslo istorijos klausimais. Ypač reikėtų akcentuoti 1977 m. paskelbtą straipsnių rinkinį Esminė įtampa (The Essential Tension). 1978 m. pasirodė knyga Juodo kūno teorija ir kvanto netolydumas {Black-Body Theory and the Quantum Discontinuity), kurioje nagrinėjamas Maxo Plancko vaidmuo kvantų teorijoje. Naujesnieji Kuhn darbai – kad ir antrasis leidimas knygos Mokslinių revoliucijų struktūros su prie jos pridėtu, 1969 m. parašytu Post scriptum – pirmiausia ir yra skirti pagrindinių jo teorijos sąvokų, ypač paradigmos ir nepalyginamumo sąvokų, tikslinimui. Mokslinių revoliucijų struktūroje pateikto mokslo vaizdo pamatą sudaro „empiriškas" Kuhn susidūrimas su moksliniais tyrimais. Jis nagrinėja, kaip įvairių laikų mokslininkai faktiškai elgėsi ir kaip iš tikrųjų vyko to meto mokslo raida. Tirdamas mokslo istoriją, Kuhn atkreipė dėmesį į tai, kad esama ne vienos vienintelės racionalumo formos, kuri mokslams būtų privaloma visiems laikams, o kad įvairių laikotarpių mokslo tyrimo pagrindas yra skirtingos racionalumo formos.

Paradigmos sąvoka Mokslinių revoliucijų struktūroje naudojama daugeliu reikšmių. Pasirėmęs paradigmos sąvoka, Kuhn mokslo istorijoje gali įteisinti evoliucijos fazių modelį. Mokslo raidoje jis išskiria normalias ir revoliucines fazes. Mokslinės bendruomenės nariai turi reikalą su normaliu mokslu tada, kai toje žinojimo srityje visuotinai sutariama dėl principinių klausimų ir metodų, tada, kai visą šią mokslo sritį yra persmelkusi tam tikra paradigma.

Bibliografija

• Kuhn, T. S. The Copernican Revolution: planetary astronomy in the development of Western thought. Cambridge: Harvard University Press, 1957.
• Kuhn, T. S. The Function of Measurement in Modern Physical Science. Isis, 52(1961): 161–193.
• Kuhn, T. S. The Structure of Scientific Revolutions. Chicago: University of Chicago Press, 1962.
• Kuhn, T. S. "The Function of Dogma in Scientific Research". Pp. 347-69 in A. C. Crombie (ed.). Scientific Change (Symposium on the History of Science, University of Oxford, 9-15 July 1961). New York and London: Basic Books and Heineman, 1963.
• Kuhn, T. S. The Essential Tension: Selected Studies in Scientific Tradition and Change. Chicago and London: University of Chicago Press, 1977.
• Sal Restivo, The Myth of the Kuhnian Revolution. Sociological Theory, Vol. 1, (1983), 293–305.
• Kuhn, T. S. Black-Body Theory and the Quantum Discontinuity, 1894–1912. Chicago: University of Chicago Press, 1987.
• Hoyningen-Huene, Paul (1993): Reconstructing Scientific Revolutions: Thomas S. Kuhn’s Philosophy of Science. Chicago: University of Chicago Press.
• Kuhn, T. S. The Road Since Structure: Philosophical Essays, 1970–1993. Chicago: University of Chicago Press, 2000.
• Bird, Alexander. Thomas Kuhn. Princeton and London: Princeton University Press and Acumen Press, 2000.
• Fuller, Steve. Thomas Kuhn: A Philosophical History for Our Times. Chicago: University of Chicago Press, 2000.

Literatūra

1. Visuotinė lietuvių enciklopedija, XI dalis, 2007 m. Vilnius
2. Alois Halder „Filosofijos žodynas“, 2002 m.
3. Metzlerio filosofų žinynas, 2008 m. Vilnius