Teleutai

Teleutai
Gyventojų skaičius	~2700 (2010 m.)
Populiacija šalyse	Rusija – 2643 (2010 m.):  Kemerovo sritis – 2520  Altajaus Respublika – 37  Altajaus kraštas – 19  Jakutija – 13
Kalba (-os)	, rusų
Religijos	stačiatikybė, šamanizmas
Giminingos etninės grupės	, chakasai, šorai

Teleutai (rus. телеуты; autonimai теленнет, тадар, байат-пачат) – tiurkų tautelė, gyvenanti Sibire (Rusija). 2010 m. duomenimis jų Rusijoje gyveno ~2700 žmonių. Kalba ir kultūra glaudžiai susiję su altajiečiais, kuriems iki 1993 m. buvo oficialiai priskirti kaip etnoteritorinė grupė. Dabartiniai teleutai glaudžiai gyvena pietiniuose Kemerovo srities rajonuose.

Skaičius ir paplitimas

2002 m. duomenimis Rusijoje jų gyveno 2650 žmonių, iš jų Kemerovo srityje – 2 534 žm. Teleutai daugiausia yra kaimo gyventojai.

Teleutų paplitimas Kemerovo srities gyvenvietėse 2002 m.:

	Pavadinimas	Rusiškai	Teleutų skaičius
kaimas	Čeluchojevas	Челухоево	505
miestas	Belovas	Белово	438
miestas	Novokuzneckas	Новокузнецк	303
kaimas	Bekovas	Беково	273
kaimas	Verchovskaja	Верховская	194
kaimas	Šanda	Шанда	177
kaimas	Novobačatai	Новобачаты	140
kaimas	Zarečnojė	Заречное	136

Istorija

Etnonimai teleutai, , telesai kilę iš senovės tiurkų etnonimo tele. Tautos tele istorija žinoma nuo ankstyvųjų viduramžių. 391 m. juos užkariavo tabgačai, 403 m. – žoužanai. Apie 480 m. tele lydėjo karinė sėkmė – jie paėmė Gaočangą, nusiaubė Juebanį (pinyin Yuèbān; rus. Юэбань; angl. Chuban, Yueban), sukūrė kinams sąjunginę valstybę pinyin Gāojū, kuri gana greitai žlugo, o tele buvo įveikti eftalitų. VI a. pradžioje tele, vadovaujami kunigaikščių Mivotu ir Ifu, permainingai sėkmingai kariavo su žoužanais, nukovė chaną Futu, bet apie 550 m. juos nukariavo . Tele tapo Tiurkų kaganato, o vėliau – pavaldiniais.

630-1207 m. teleutai nebuvo jokios karinės politinės sąjungos nariai, gyveno, manoma, atskirai. Apie tą teleutų gyvenimo laikotarpį nėra istorinių duomenų. L. Gumuliovas savo veikale „Senovės tiurkai“ rašė, kad teleutai minimi kaip suverenios gentys, kurias 1207 m. užkariavo Džuči. Nuo tada kelis šimtmečius teleutai buvo mongolų įtakos sferoje. XIII a. Mongolų imperijai skilus į kelis ulusus teleutai pateko į Ugedėjaus ulusą, o po to – į . Vėl atgavo nepriklausomybę tik XVI a., nusilpus oiratų chanų įtakai Centrinėje Azijoje. Šis nepriklausomumas ir teleutų giminių centralizacija iki šiol neištirti ir diskutuojami.

XVI-XVIII a. teleutai klajojo Aukštutinėje Paobėje ir Altajaus prieškalnėse abipus Obės. Taip teleutų žemės apėmė teritorijas tarp Irtyšiaus vakaruose ir Tomės rytuose. Pagal vėlesnius rašytinius šaltinius ir Sibire keliavusiųjų liudijimus teleutai vertėsi pusiau klajokline gyvulininkyste, taip pat medžiokle (tai rodo ir gyvūnų kaulų liekanos stovyklaviečių vietose), rankiojimu ir žvejyba. Šiek tiek užsiimdavo ir primityvia žemdirbyste. XVII a., kai į Sibirą atėjo rusai, teleutų visuomenėje buvo susiklostę patriarchinė feodalinė sistema. Stipresniosios gentys ne tik išstumdavo ir asimiliuodavo silpnesniąsias, neretai jas užkariaudavo ir imdavo iš jų duoklę. Teleutai turėjo ir jiems pavaldžių tautelių (vadinamieji kyštymai). Jie turėdavo ir vergų, kuriais tapdavo belaisviai, paimti susidūrimų su kaimynais metu..

XVII a. teleutai atsidūrė Rusijos įtakos sferoje, daug jų persikėlė į Tomską. Ši persikėlusių teleutų grupė vėliau buvo asimiliuota Sibiro totorių ir tapo atskira etnoteritorine totorių kalmakų grupe. Ilgą laiką teleutų feodalinė gentinė viršūnė, kurią rėmė Džungarijos chanatas, buvo svarbiausias Rusijos priešininkas Aukštutiniame Paobyje ir Kalnų Altajuje. Teleutų žemės visą XVII a. buvo savotiškas buferis tarp rusiškųjų apskričių ir „juodųjų kalmukų“ (vakarinių mongolų). Iki XVII a. 9-to dešimtmečio teleutų kunigaikščiai iš Abako giminės (pats Abakas, jo sūnus Koka ir anūkas Tabunas) laviravo tarp Rusijos ir Džungarijos chanato ir sugebėjo išlaikyti savarankiškumą, net daugiau ar mažiau pajungti kitas Altajaus gentis, priversti jas mokėti duoklę. Teleutų didikai atkakliai stengėsi išlaikyti savo monopoliją išnaudoti visus Altajaus gyventojus, todėl visaip priešinosi rusų skverbimuisi į Aukštutinį Paobį ir Kalnų Altajų.. Žinomas Novosibirsko archeologinis paminklas rus. Чёртово городище ('Velnio įtvirtinta gyvenvietė'), kraštotyrininkų nuomone, yra buvę teleutų ar nuo jų priklausomų totorių įtvirtinimai, stovėję teleutų žemių paribyje (rus. телеутская межа 'teleutų ežia'), kuris skyrė rusų ir klajoklių įtakos sferas.

Nuo XVIII a. pradžios dauguma teleutų klajojo Džungarijoje. Po 1760 m. dėl keleto ardančių vidinių ir išorinių veiksnių (lemiantis buvo Džungarijos chanato ir Kinijos karas) teleutų sąjunga galutinai suiro, teleutai išsibarstė. Dalis jų visiškai asimiliavosi kitose tautose, dalis tapo žaliava naujai besiformavusiems etnosams. L. Potapovo nuomone, teleutai buvo labai svarbūs formuojantis visoms šiaurinių ir pietinių altajiečių grupėms.

Etnografinių tyrimų duomenimis senovėje teleutai praktikavo orinio laidojimo ritualus.

Šaltiniai

1. Официальный сайт Всероссийской переписи населения 2010 года. Информационные материалы об окончательных итогах Всероссийской переписи населения 2010 года
3. http://std.gmcrosstata.ru/webapi/opendatabase?id=vpn2002_pert 2019-07-12 iš Wayback Machine projekto. База микроданных Всероссийской переписи населения 2002 года
4. Тайны «Чудских городков»
5. Телеутская землица
6. «Библиотека сибирского краеведения» http://bsk.nios.ru/content/dorusskaya-istoriya-russko-teleutskaya-voyna
7. Г. Ю. Ситнянский, О ПРОИСХОЖДЕНИИ ДРЕВНЕГО КИРГИЗСКОГО ПОГРЕБАЛЬНОГО ОБРЯДА.Печатная версия://Среднеазиатский этнографический сборник. Выпуск IV.М.,2001.С.175-180 2012-06-23 iš Wayback Machine projekto.