Teisinis gėris

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Teisinis gėris – teisiškai saugoma vertybė, interesas.

Kėsinimasis į teisinius gėrius, jų ribojimas arba pažeidimas sukelia teisines pasekmes, jei jis neturi teisinio pagrindo, tuomet tai yra teisės pažeidimas, kuris kvalifikuojamas nebūtinai siejant teisinio gėrio pažeidimu, kilusia žala, pakanka ir grėsmės teisiniui gėriui ar galimybei atsirasti jai ateityje (substanciologinė gėrio samprata). Išimtis – civilinio delikto atveju – būtina materialinė (turtinė), asmeninė – turtinė arba neturtinė žala.

Pagal subjektą gali būti individualūs (asmeniniai) gėriai – teisė gyventi, sveikata, laisvė, garbė, orumas, reputacija, nuosavybė, asmens neliečiamybė, lytinio apsisprendimo laisvė) ir kolektyviniai, visuomeniniai (universalieji) gėriai – viešasis saugumas, viešoji tvarka, visuomeninė rimtis bei ramybė, santaika.

Individualūs teisiniai gėriai – dispoziciniai, jais teisės subjektas naudojasi (arba ne) savo nuožiūra. Išimtis – teisė gyventi (žmogaus gyvybė), orumas; valstybė privalo ginti, gelbėti bei saugoti žmogaus gyvybę net ir prieš asmens valią (pvz., bandymo atimti sau gyvybę atveju).

Neteisėti (pagal sunkumą didėjančia tvarka) – civilinis deliktas ( žr. Deliktinė teisė), administracinis pažeidimas, baudžiamoji veika (nusikaltimas, baudžiamasis nusižengimas). Civilinių pažeidimų atveju kyla , pareiga atlyginti žalą, nutraukti pažeidimo veiką, pašalinti neigiamas pasekmes ar kt.

Jei neteisėtas kėsinimasis arba pažeidimas peržengia tam tikrą ribą, nuo kurios jis laikomas pavojingu, pradeda galioti baudžiamoji teisė. Jos normonis siekiama saugoti ir ginti teisinius gėrius, kai „švelnesnės“ – socialinės ir net teisės – normos neveiksmingos apsauginei funkcijai vykdyti. Baudžiamoji veika – sunkus teisės pažeidimas, juo pažeidžiami ne tik asmeniniai ir kolektyvinia gėriai, bet ir teisėtvarka.

Reikšmė

Teisinių gėrių apsauga svarbi 2 aspektais – atskirų asmenų gėrių gynimas nuo kitų privačių asmenų ir apsauga nuo viešosios valdžios bei valdymo subjektų, įgaliotų veikti įgyvendinant viešuosius interesus bei politiką. Teisinių gėrių apsaugai reikalinga atitinkama viešosios organizacijos kompetencija, įgaliojimai veikti, panaudojant valstybinės prievartos mechanizmą, aparatą, struktūras. Jie ipso facto sąlygoja galimybę, kad kartu bus kėsinamasi ir atskirų asmenų teisių bei laisvių sritį, jos bus ribojamos ar net pažeidžiamos. Tokiems ribojimams konstitucinė ir apskritai viešoji teisė nustato leistinas ribas, apibrėžiant galias, kompetenciją, diskreciją, veiklos laisvę. Itin svarbus yra proporcingumo principas: jei teisinio gėrio apsauga negalima kitomis priemonėmis, tuomet leidžiamos valstybinės sankcijos. Baudžiamoji teisė – paskutinė priemonė (), taikytina tik jei kitos reguliavimo priemonės nepadeda.