Taurapilio piliakalnisTaurapilio piliakalnio ženklasTaurapilio piliakalnisKoordinatės 55 26 53 š pl 25 52 10 r ilg 55 44

Taurapilio piliakalnis

Taurapilio piliakalnis

Koordinatės

55°26′53″ š. pl. 25°52′10″ r. ilg. / 55.44806°š. pl. 25.86944°r. ilg.

Vieta

Utenos rajonas

Seniūnija

Tauragnų seniūnija

Plotas

90x22 m

Naudotas

I tūkst. – XV a. vid.

Registro Nr.

A961KP

Taurapilio piliakalnis stūkso Utenos rajone, ant pietinio Tauragno ežero kranto, šiaurės vakariniame Taurapilio kaimo pakraštyje. Iš trijų pusių piliakalnį supa vanduo, iš ketvirtosios – gynybiniai įrengimai.

Taurapilio piliakalnio valstybės paminklo ženklas

Piliakalnis įrengtas Tauragno ežero P krante. Aikštelė trapecinė, pailga R-V kryptimi, 90 m ilgio, 22 m pločio R gale, 14 m pločio V. V aikštelės krašte supiltas 1 m aukščio, 12 m pločio pylimas, R krašte – 6 m pločio, 0,4 m aukščio pylimas. Piliakalnio šlaitai statūs, 13-14 m aukščio.

V, P ir R pašlaitėse iškastas 220 m ilgio, 25 m pločio, 4 m gylio griovys 10 m pločio dugnu. Piliakalnio Š šlaitas ir aikštelės kraštas nuplauti ežero, aikštelėje iškastos 3 didelės duobės. Piliakalnis dirvonuoja, V ir R šlaituose įrengti laiptai.

V, P ir R papėdėse, 4 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rastas molinis verpstukas, brūkšniuotos, grublėtos, lygios ir žiestos keramikos, molio tinko, geležies gargažių.

500 m į PR yra V–VI a. pilkapynas (tyrinėtas 1970–1971 m.).

Piliakalnyje stovėjo Tauragnų pilis. Ji paminėta 1373 m. vasario 14 d., kai šalia pilies buvo apsistojusi kraštą niokojusi Livonijos ordino kariuomenė. Vėliau Tauragnai paminėti 1375 ir 1387 m. bei tiksliau nedatuotame XIV a. pabaigos dokumente. 1433 m. vasario pradžioje pilį sudegino Livonijos ordinas.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XV a. viduriu.

Pasiekiamas iš Tauragnų-Kirdeikių plento ties Šimkūnais pasukus žvyrkeliu į kairę (Š) ir pavažiavus 2 km, tarp dviejų sodybų pasukus į kairę (Š), už 200 m.

Legendos

Pasakojama, kad kalno viršūnėje senovėje augęs storas ąžuolas, jo šovoje gyvenęs vaidila, o vaidilutės kūrenusios ugnį. Įvedus krikščionybę ant kalno pastatyta bažnyčia, po kiek laiko išnykusi ir dabar esanti kalno viduje. Legenda byloja, kad sykį vienas drąsuolis atidžiau pažvelgęs į duobę ir pamatęs gelmėse apleistą bažnyčią su išgriuvusiais altoriais, o viduje groję vargonai. Šv. Jono naktį, lygiai per vidurnaktį piliakalnis atsidengiąs vienai sekundei – turintys geras akis gali pamatyti bažnyčią ir vargonus.