Tarpinis šovinys rus Промежуточный патрон angl intermediate cartridge vok Mittelpatrone šovinys savo galingumu tarpinis

Tarpinis šovinys (rus. Промежуточный патрон; angl. intermediate cartridge; vok. Mittelpatrone) – šovinys, savo galingumu tarpinis tarp pistoletinių šovinių ir šautuvinių šovinių.

Įvairūs šoviniai (iš kairės į dešinę): stambaus kalibro šovinys , šautuviniai šoviniai , (.308 Winchester), tarpiniai šoviniai: , , mažakalibris šovinys .22LR

Istorija

Tarpinio galingumo šoviniai (tarpiniai tarp šautuvinių ir pistoletinių) žinomi dar iš dūminio parako laikų. Tokius šovinius naudojo, pvz., su svirtine pertaisymo sistema. Tie šoviniai buvo revolverinio tipo, jų galingumas buvo mažesnis nei karinių šautuvinių šovinių, bet didesnis nei revolverinių. Jų buvo apie 1000-1500 J. Tokie buvo šoviniai .44-40 Winchester, .32-20 Winchester, .32-40 Ballard ir kiti. To meto kariškiai buvo iškėlę pernelyg didelius reikalavimus šautuvų šovinių šaudymo toliui, tad tokie tarpinio galingumo šoviniai kariuomenėse nepaplito.

Tiesa, šie reikalavimai buvo negriežti kavalerijos ginklams. Neretai kavalerijos karabinai naudojo šovinius su mažesniais parako užtaisais (pvz., Rusijoje) ar sutrumpintus šautuvinius šovinius (pvz., Verderio šautuvas Bavarijoje). Šaudant mažesni galingumo šoviniais būna mažesnės ir vamzdžio liepsna bei atatranka. Sumažėję šūvio nuotolis ir taiklumas neesminiai, nes taiklus šaudymas iš balno vis viena pernelyg sunkus, o karabinai nebuvo pagrindinis kavaleristų ginklas. Vėliau, siekiant suvienodinti ginklus ir tuo palengvinti aprūpinimą šaudmenimis, kavaleristų ginklai buvo pakeisti į tokius, kurie naudojo standartinius pėstininkų šaudmenis.

Šiuolaikinių tarpinių šovinių prireikė kuriant kovinius šaunamuosius ginklus, kurie derintų prieštaringus reikalavimus:

Ginklas ir jo šoviniai būtų pakankamai lengvi. Kareivis gali daugiau nešiotis lengvų šovinių, o jo ginklas gali būti labiau sparčiašaudis.
Tačiau šovinys turi būti pakankamai galingas, kad šaudymo nuotolis būtų pakankamai didelis.

XX a. 5-to dešimtmečio pradžioje buvo suvokta, kad tuo metu naudoti šoviniai neleidžia sukurti ginklų, derinančių išvardintus reikalavimus.

galingumas didelis, tad užtikrina didelį taiklumą ir didelį šaudymo nuotolį (iki 2 km ir toliau), bet sudaro didelę atatranką, kurią kompensuoja didinant ginklo masę. Dėl didelės šautuvo ir šovinių masės kareivis negali nešiotis didesnio kiekio šovinių. Didelis šovinių galingumas apsunkina patikimų ir pakankamai lengvų asmeninių automatinių ginklų kūrimą. Galingi šautuviniai šoviniai buvo reikalingi laikais, kai kariuomenės visai neturėjo ar turėjo per mažai kulkosvaidžių, ir didelį ugnies tankį išgaudavo šaudydami visu padalinbiu šautuvais. Šiuolaikiniame mūšyje pakanka, kad masiniai ginklai efektyviai šaudytų 400-500 m nuotoliu. Tam šautuviniai šoviniai pernelyg galingi.
galingumas nepakankamas, todėl jie neužtikrina efektyvios ugnies toliau kaip 200 m. Šaudyti dideliais nuotoliais trukdo ir prastesnės aerodinaminės savybės (bukanosės kulkos). Kai kurie pistoletai kulkosvaidžiai, šaudantys pistoletiniais šoviniais, turi taiklius sugraduotus iki 300 m ir toliau, bet praktiškai jais pataikyti tokiu nuotoliu pernelyg sunku.

Tarpiniai šoviniai leido sukurti pakankamai lengvus, gerai valdomus automatinius ginklus, kurie serijomis pakankamai taikliai šaudo 300-400 m nuotoliu.

Tarpinių šovinių bei juos naudojančių ginklų sukūrimo ir serijinės gamybos prioritetas priklauso (Ferdinand Mannlicher). Jis sukūrė šovinį 7,65x32 mm XPL ir tokius šovinius naudojusį Pistolenkarabiner M1903. Manlicheris mirė 1904 m., tad jo darbai šia kryptimi nutrūko.

Vėlesnis ginklų su tarpiniais šoviniais kūrimas buvo pratęstas Pirmojo pasaulinio karo metais:

JAV – Vinčesterio karabinas, kurio šovinių galia buvo ~1800 J;
Rusija – Fiodorovo automatas, naudojęs japoniškus šovinius (galia ~3100 J, o rusiško šovinio 7,62×51 mm galia buvo 3600 J);
Prancūzija – bandomasis automatinis Riberoilio karabinas, šoviniai 8×35 m (1918 m.).

Pirmieji masiškai naudoti tarpiniai šoviniai yra JAV šoviniai , priimti į ginkluotę 1940 m. Dalis tyrinėtojų šių šovinių nelaiko tikrais tarpiniais, nes bukos jų kulkos yra pistoletinio tipo, dėl pistoletinės balistikos efektyvi ugnis jais įmanoma iki 300 m. Šie šoviniai yra pereinamieji tarp pistoletinių šovinių ir tikrųjų tarpinių.

Kitas serijinis tarpinis šovinys yra Vokietijos 7,92×33 mm Kurtz, sukurtas 1940 m. Vienas žinomiausių tarpinių šovinių – tarybinis .

Antrojo pasaulinio karo metais kariuomenė naudojo daugiausia šautuvus. Atskiri padaliniai buvo ginkluoti pistoletais kulkosvaidžiais ir tiko artimoms greitoms kovoms, bet tokių padalinių nebuvo daug. Tuo tarpu JAV armija nuo 1941 m. ginkluotėje turėjo daug savitaisių karabinų (šovinys .30 Carbine). Vokietijoje karo metais buvo sukurta daug automatinių ginklų, naudojusių šovinius 7,92×33 mm (, , ). Tarybų Sąjungoje karo metais buvo sukurtas šovinys 7,62×39 mm (ginkluotėn oriimtas 1943 m.). Karo metais šiems šoviniams sukurti karabinas SKS ir kulkosvaidis RPD, po karo – automatas AK-47. Vėliau 7,62×39 mm šoviniai buvo priimti naudoti visoje Varšuvos sutarties organizacijoje. Šiuos šovinius naudojančius ginklus konstravo Čekoslovakija, Kinijos Liaudies Respublika, kitos šalys.

Nuorodos

Промежуточный, ставший основным. История создания патрона 7,62x39 мм