Apie žaislą žr Žaislinė spyruoklė dd Spyruoklė tamprus įrengimas kaupiantis mechaninę energiją Dėl savo standžios sandar

Apie žaislą žr. Žaislinė spyruoklė.

Spyruoklė – tamprus įrengimas, kaupiantis mechaninę energiją. Dėl savo standžios sandaros spyruoklė, pakeitus jos formą, atpalaiduoja energiją, kurią vėl galima sukaupti įrengimą suspaudus. Gaminamos iš , rečiau – iš berilinės bronzos, titano, gumos, stiklo pluošto. Spyruoklės būna sraigtinės, taip pat cilindrinės, kūginės, plokščiosios, spiralinės, lėkštinės. Pagal standumą skiriamos pastovaus ir kintamo standumo spyruoklės, pagal veikiančias deformacijas – tempimo, gniuždymo, sukimo, lenkimo spyruoklės.

Naudojamos dažniausiai mašinose ir prietaisuose, nes gerai atlaiko įvairias tempimo, gniuždymo, sukimo apkrovas.

Istorija

Cilindrinės spyruoklės pradėtos naudoti XV a. durų užraktuose. Tame pačiame amžiuje išrasti ir spyruokliniai laikrodžiai. 1676 m. paskelbtas Huko dėsnis, teigiantis jog deformuoto kūno tamprumo jėga proporcinga kūno deformacijos laipsniui.

Šaltiniai

Vikiteka: Spyruoklė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Spyruoklė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
White, Lynn Jr. (1966). Medieval Technology and Social Change. New York: Oxford University Press., p.126-127

[1] Spyruoklė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012

[2] White, Lynn Jr. (1966). Medieval Technology and Social Change. New York: Oxford University Press., p.126-127