Slovakijos politinė sistema

Slovakijos politinė sistema yra apibrėžta šalies ir padalinta į tris valdžios šakas: įstatymų leidžiamąja, vykdomąją ir teisminę. Slovakija yra konstitucinė demokratija ir yra priskiriama prie turinčių .

Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso 150 vietų parlamentui vadinamam Nacionaline Slovakijos Respublikos Taryba (slov. Národná rada Slovenskej republiky). Vykdomoji valdžia susideda iš prezidento, , ministerijų ir kitų institucijų. Teisminei valdžiai priklauso , , regioniniai, apylinkių ir kariuomenės teismai.

Konstitucija

Pagrindinis straipsnis – .

Slovakijos Konstitucija buvo priimta 1992 m. rugsėjo 1 d., o įsigaliojo spalio 1 d. Ji buvo pakeista 1998 m. rugsėjį, kuomet buvo įteisinti tiesioginiai prezidento rinkimai, ir 2001 m. vasarį, vykdant įstojimo į ES reikalavimus.

Įstatymų leidžiamoji valdžia

Pagrindinis straipsnis – Nacionalinė Slovakijos Respublikos Taryba.

Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso vienų rūmų, 150 vietų parlamentui, vadinamam Nacionaline Slovakijos Respublikos Taryba (slov. Národná rada Slovenskej republiky). Parlamento nariai renkami ketverių metų kadencijai pagal proporcinę rinkimų sistemą. Jais gali tapti visi 21 metų sulaukę Slovakijos piliečiai, kurie nuolat gyvena šalyje.

Pagal , parlamentas atsakingas už įstatymų leidybą; konstitucijos pataisų priėmimą; referendumų skelbimą; vykdomosios valdžios institucijų (ministerijų, administravimo vienetų) kūrimą; teisėjų skyrimą bei teisėjų nominavimą; karo skelbimą užpuolimo atveju; karinių pajėgų siuntimą į užsienį, bei kt.

Vykdomoji valdžia

Vykdomoji valdžia susideda iš prezidento, , ministerijų ir kitų institucijų.

Prezidentas

Pagrindinis straipsnis – Slovakijos prezidentas.

Penkerių metų kadencijai visuotiniuose rinkimuose renkamas prezidentas yra šalies ir vyriausybės vadovas. Jo galios yra palyginti silpnos.

Šiuo metu prezidento pareigas eina Zuzana Čaputova.

Ministras pirmininkas

Pagrindinis straipsnis – .

Ministras pirmininkas yra skiriamas prezidento, tačiau turi gauti parlamento patvirtinimą. Dažniausiai jo pareigas užima parlamento rinkimus laimėjusios partijos lyderis.

Šiuo metu ministro pirmininko pareigas eina .

Teisminė valdžia

Teisminei valdžiai priklauso , , regioniniai, apylinkių ir kariuomenės teismai.

Rinkimai

Pagrindinis straipsnis – .

Slovakijoje visuotiniuose rinkimuose renkami parlamento nariai ir prezidentas. Rinkimai į parlamentą vykdomi kas ketverius metus, taikant proporcinę sistemą. Prezidentas renkamas kas penkerius metus, dviejų etapų rinkimuose.

Politinės partijos

Pagrindinis straipsnis – Slovakijos politinės partijos.

Slovakijos partinė sistema pasižymi naujų partijų gausa, fragmentiškumu, griežto kairės ir dešinės pasiskirstymo nebuvimu, stiprių liberalios pakraipos partijų nebuvimu. Partijos skyla bei jungiasi, kuriasi naujos, vienijasi seniau suskilusios, rinkimuose iškyla anksčiau nefigūravusios, neretai populistinės pakraipos grupės. Kaip ir daugumoje postsovietinių šalių, Slovakijoje egzistuoja politinės tradicijos, principingumo trūkumas, o tuo pačiu ir elektorato patiklumas, itin lengvas valdžios atidavimas daug žadančioms, „gelbėtojų“ vaidmenį prisiimančioms politinėms grupėms. Pastebimas partijų su stipriu lyderiu populiarumas.

Šiuo metu pagrindinės Slovakijos partijos yra Kryptis – socialdemokratija (Smer – sociálna demokracia, Smer), (Slovenská demokratická a kresťanská únia - Demokratická strana, SDKÚ–DS), Slovakų nacionalinė partija (Slovenská národná strana, SNS), Vengrų koalicijos partija (Strana maďarskej koalície - Magyar Koalíció Pártja, SMK-MKP), Žmonių partija – judėjimas už demokratinę Slovakiją (Ľudová strana – Hnutie za demokratické Slovensko, LS-HZDS).

Istorija

Nuo pat pirmųjų rinkimų 1992 m. politinės kairės ir dešinės perskyra Slovakijoje nevaidino lemiamo vaidmens ir partijos rėmėsi daugiausiai to laikotarpio aktualiomis temomis. Šie klausimai lemdavo partijų bendradarbiavimą ir sugebėdavo koalicijose išlaikyti iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamų pakraipų grupes. Iki 1998 metų tokiais buvo nacionalistiniai ir identiteto klausimai, kurie į šalį nustumdavo ekonomines bei socialines reformas, tarptautinio įvaizdžio gerinimą bei integraciją į tarptautines organizacijas. Užsienio politika buvo gana ribota, su prorusiškais elementais, nors tuo pačiu buvo svarstoma ir narystė Europos Sąjungoje bei NATO. Per šį laikotarpį išryškėjo partijų susiskaidymas į du stambesnius blokus: nacionalistines konservatyvias dešinės pakraipos partijas esančias valdžioje ir permainų siekiančią opoziciją.

Po 1998 metų rinkimų sustiprėjo provakarietišką poziciją atstovaujančios partijos, šalis ėmė gana aktyviai dalyvauti eurointegraciniuose procesuose. Partijų programose kaip niekad anksčiau ėmė dominuoti socioekonominiai klausimai. 2006-tųjų rinkimai atnešė šiek tiek sumaišties, nes laimėjusi kairiųjų partija sudarė koaliciją su 1992-1998 metų laikotarpiu valdžiusiais dešiniaisiais. Buvo sunerimta, kad toks prieštaringas susivienijimas gali įvesti nestabilumo ir paveikti ekonominių reformų vykdymą. Visgi pastebima, jog koalicijos dešinieji pritaria kairiųjų požiūriui į socioekonominę politiką ir dėl to nekyla didesnių nesutarimų.

Išnašos

1. Paul Webb, Stephen White. Party Politics in New Democracies. Oxford University Press, 2007. 126 psl.
2. Webb, A. The Routledge Companion to Central and Eastern Europe Since 1919. Routledge, 2008
3. Paul G. Lewis. Party Development and Democratic Change in Post-Communist Europe: The First Decade. Routledge, 2001. 126-139 psl.
4. Slovakia: Rolling Back Reforms After Euro Entry? 2009-01-07 iš Wayback Machine projekto., Kristina Mikulová, Central Europe Digest, 2007.