Siuita

Siuita – muzikinis žanras, kai pagal vieną tematiką skamba keletas kūrinių, dažniausiai vienam instrumentui. Tai ciklinis muzikos kūrinys, kurį sudaro kelios skirtingo pobūdžio, tempo ir ritmo dalys, siejamos bendro turinio. XVI a siuitą sudarydavo du šokiai: lėta pavana ir judresnė galjarda; XVII–XVIII a. siuitą sudarydavo keturios dalys (vokiečių , prancūzų , ispanų , anglų ).

Žodis kilęs iš pranc. suite 'eilė, seka'.

Skiriami du siuitos tipai: senovinė ir naujoji siuita. Senovine, arba šokių siuita, vadinamas ankstyviausias, baroko epochai būdingas siuitos tipas. Joje gretinami įvairūs to laikotarpio šokiai. Siuitos dalys būna kontrastiško tempo, metro, ritminio piešinio, muzikos charakterio. Jas vienija bendra tonacija ir giminingas tematizmas. Senovinė siuita buvo pagrįsta skirtingų tautų keturiais šokiais, einančiais tam tikra tvarka.

Naujoji siuita susiklostė XIX a., romantizmo epochoje. Ji įvairesnė, laisvesnės formos. Joje gretinami skirtingų žanrų epizodai.

Šaltiniai

1. Сюита,Большая советская энциклопедия, T. XV (Струнино—Тихорецк). – Москва: Советская энциклопедия, 1976
2. siuita. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012