Sirų kalba ܠܫܢܐ ܣܘܪܝܝܐKalbamadaugiausia Šiaurės MesopotamijaKalbančiųjų skaičiusmirusi kalba Vieta pagal kalbančiųjų ska

Kalbos kodai
Sirų kalba ܠܫܢܐ ܣܘܪܝܝܐ
Kalbama	daugiausia Šiaurės Mesopotamija
Kalbančiųjų skaičius	mirusi kalba,
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	-
Kilmė	semitų-chamitų 0semitų 00 000šiaurės vakarų semitų 0000aramėjų 00000sirų
Rašto sistemos
ISO 639-2	syc
ISO 639-3	syc

Sirų kalba, dar vadinama sirų–aramėjų arba klasikine sirų kalba (ܠܶܫܳ݁ܢܳܐ ܣܽܘܪܝܳܝܳܐ = Leššānā Suryāyā) – semitų–chamitų kalbų šeimos, vidurio semitų šakos kalba, aramėjų kalbos tęsėja. Dabar sirų kalba kaip šnekamoji yra mirusi (ją pakeitė įvairios naujųjų aramėjų tarmės), tačiau tebegyvuoja kaip apeiginė kalba.

Senoji aramėjų kalba kaip lingua franca I tūkstm. pr. m. e. buvo plačiai paplitusi po Levantą ir šiaurės Mesopotamiją. Vėliau ji ėmė skilti į atskiras kalbas. Iš Edesoje (dab. Šanliurfa) vartotos aramėjų tarmės I a. ėmė kurtis sirų kalba. II a. ji labai išpopuliarėjo – į ją buvo išversta Biblija (vad. = pšîṭtâ), kuri tapo klasikinės sirų rašomosios kalbos etalonu. Tai paskatino kurti religinio ir visuomeninio pobūdžio kūrinius, III–VII a. suklestėjo originali ir verstinė literatūra. Sirų kalba rašyti teologiniai, moksliniai traktatai, poezija, istorijos, filosofijos veikalai. Nuo III a. kalba pradėta vartoti Sirijos krikščionių liturgijoje.

Kaip šnekamoji kalba sirų kalba vartota dažniausia tik šventikų ir išsilavinusių žmonių. Ji kaip lingua franca imta vartoti ne tik visame „Derlingajame pusmėnulyje“, bet kartu su krikščionybe (ypač nestorietiškąja) paplito Vidurinėje Azijoje (Karakitajuje), vietomis Kinijoje, Indijoje (Keraloje), rytinėse Viduržemio jūros pakrantėse.

VI a. Artimuosiuose Rytuose pradėjus plisti islamui, sirų kalbą ėmė stumti arabų kalba. Nuo IX a. arabų kalba tapo vyraujančia regione, o XIII a. parašyti paskutiniai kūriniai sirų kalba. Ši kalba vartojama liturgijoje bei dalies asirų, gyvenančių Irake, Turkijoje, Sirijoje, diasporoje. Irake ir Irako Kurdistane pripažinta, kaip tautinių mažumų kalba. Tiesa, dabar kaip šnekamoji vartojama ne sirų klasikinė kalba, o jos šiuolaikinės atmainos – (gausiausia – ). Jose gausu arabiškų, persiškų, turkiškų skolinių. Klasikinę kalbą bando atgaivinti asirų tautininkai. Daug asiriškos leksikos nugulė į šiaurės Mesopotamijos arabų tarmes, Keralos krikščionių malajalių kalbą.

Sirų kalbos leksikai, frazeologijai ir netgi sintaksei didelį poveikį padarė graikų kalba. Nuo aramėjų, hebrajų ir kitų semitų šakos vidurinės grupės šiaurės vakarų kalbų sirų kalba skiriasi fonetikos, leksikos, gramatikos ypatybėmis. Naudotos 3 atmainos: estrangelas (seniausias), nestorijonų, jakobitų.

Sirų kalbos abėcėlę sudaro 22 priebalsiai (balsiai nežymimi):

Perraša	ʾ	b	g	d	h	w	z	ḥ	ṭ	y	k	l	m	n	s	ʿ	p	ṣ	q	r	š	t
Raidė	ܐ	ܒ	ܓ	ܕ	ܗ	ܘ	ܙ	ܚ	ܛ	ܝ	ܟ	ܠ	ܡ	ܢ	ܣ	ܥ	ܦ	ܨ	ܩ	ܪ	ܫ	ܬ
tarimas	ʔ	b, v	g, ɣ	d, ð	h	w	z	ħ	tˤ	j	k, x	l	m	n	s	ʕ	p, f	sˤ	q	r	ʃ	t, θ

Šaltiniai

Smart, J. R.; Smart, J. R. (2013-12-16). Tradition and modernity in Arabic language and literature. Smart, J. R., Shaban Memorial Conference (2nd : 1994 : University of Exeter). Richmond, Surrey, U.K.
Vidas Kavaliauskas. sirų kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012

[1] Smart, J. R.; Smart, J. R. (2013-12-16). Tradition and modernity in Arabic language and literature. Smart, J. R., Shaban Memorial Conference (2nd : 1994 : University of Exeter). Richmond, Surrey, U.K.

[2] Vidas Kavaliauskas. sirų kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012