Simon Vouet

Simonas Vujė (pranc. Simon Vouet, 1590−1649 m.) – XVII a. prancūzų baroko dailininkas.

S. Vujė autoportretas, 1620−21 m.

Biografija

Simonas Vujė gimė 1590 m. sausio 9 d. Paryžiuje. Jo tėvas Lorenas Vujė buvo menkai žinomas tapytojas. S. Vujė tikriausiai nuo ankstyvo amžiaus parodė talentą dailei, būdamas 14 metų jis keliavo į Angliją nutapyti moters portreto, 1611 m. lydėjo Prancūzijos ambasadorių kelionėje į Konstantinopolį irgi nutapyti nežinomo vyro portretą. 1612 m. S. Vujė buvo Venecijoje ir 1614 m. persikėlė į Romą, kurioje praleido 14 metų gaudamas Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII pensiją. Jį Romoje rėmė antikvaras Cassiano dal Pozzo (1588−1657) ir įtakingų vietos Orsini, Sacchetti, Giustiniani, Barberini ir Doria giminių atstovai. S. Vujė perėmė to meto pirmaujančių Romos tapytojų, Anibalės Karačio (1560−1609) ir Karavadžo (1571−1610), dailės bruožus. Jis tapė portretus, buities scenas („Būrėja“) ir religinius paveikslus („Mergelės Marijos gimimas“, bažnyčia). 1621 m. S. Vujė apie metus dirbo Genujoje, lankėsi Šiaurės Italijos miestuose. Romoje dailininkas buvo įsteigęs dideles dirbtuves, nestokojo užsakymų. Mafeją Barberinį išrinkus popiežiumi Urbonu VIII, tapytojas gavo aukščiausio prestižo užsakymą − sukurti altorinį paveikslą Šv. Petro bazilikai (neišlikęs). Tais pačiais metais jis išrinktas Romos Šv. Luko akademijos direktoriumi.

1627 m. Liudvikas XIII iškvietė S. Vujė grįžti į Prancūziją, paskyrė jį pirmuoju karaliaus tapytoju. Jis intensyviai dirbo karališkosios šeimos užsakymais, tačiau daugelis jo kūrinių vėliau pražuvo, buvo išsklaidyti. Jo užsakovu buvo kardinolas Rišeljė. Taip pat dailininkas gavo daug ambicingų užsakymų iš aristokratijos, miestų, tačiau daugelis šių darbų irgi pražuvo. Dailininkas dominavo Prancūzijos dailėje apie 15 metų ir tapo pirmuoju reikšmingu baroko stilistikos atstovu Prancūzijoje. Jis buvo žymiu to meto tapybos mokytoju, tarp jo mokinių buvo Šarlis Lebrenas (1619−1690), kuris tačiau 1648 m. įsteigęs Prancūzijos dailės akademiją, neįtraukė į ją S. Vujė kaip pagrindinio konkurento. Brandiems S. Vujė stiliaus kūriniams („Pristatymas šventykloje“, 1641 m., Luvras) būdingas detalumas, gyvų figūrų vaizdavimas judesyje, monumentalios architektūrinės aplinkos vaizdavimas, lengvas, tolygus, idealizuotų formų tapybiškumas. Jis kūrė dizainus gobelenams. 1648 m. S. Vujė sveikata suprastėjo. Jaunieji dailininkai savo įkvėpėju pradėjo laikyti Nikola Puseną. Simonas Vujė mirė 1649 m. birželio 30 d. Paryžiuje.

Darbų galerija

• „Būrėja“, 1617 m., Romos nacionalinė senovės meno galerija
• „Šv. Marija Magdalena“, apie 1623−27 m., Romos nacionalinė senovės meno galerija
• „Lotas ir jo dukterys“, 1633 m., Strasbūro dailės muziejus
• „Uranija ir Kaliopė“, apie 1634 m., Vašingtono nacionalinė dailės galerija
• „Diana“, 1637 m.,
• „Pristatymas šventykloje“, 1640−41 m., Luvras
• „Alegorija“, apie 1640−45 m., Kapitolijaus muziejai
• „Venera ir Adonis“, 1642 m., J. Paul Getty muziejus

Šaltiniai

Vikiteka: Simon Vouet – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Gail Feigenbaum, 2009, Vašingtono nacionalinė dailės galerija
• Encyclopaedia Britannica