Simnas

Simnas – miestas Alytaus rajono savivaldybėje, 24 km į vakarus nuo Alytaus, šalia kelio  131  Alytus–Simnas–Kalvarija . Seniūnijos centras, dvi seniūnaitijos (Simno I ir Simno II). Urbanistikos paminklas. Stovi Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1520 m., seniausia Sūduvoje), yra Simno gimnazija, , biblioteka, vaikų darželis, slaugos ligoninė, vaistinė, poliklinika, kultūros namai, parduotuvės, paštas. UAB „Alytaus melioracija“, AB „Dainava“ filialas, gyventojai verčiasi žemės ūkio produktų gamyba, gyventojų aptarnavimu, žuvivaisa, melioracija, statyba, siuvimu. Mieste veikia Simno specialioji mokykla.

Simnas
Simno centras
Simnas 54°22′59″š. pl. 23°38′46″r. ilg. / 54.383°š. pl. 23.646°r. ilg. / 54.383; 23.646 (Simnas)
Laiko juosta: () ------ vasaros: ()
Valstybė	Lietuva
Apskritis	Alytaus apskritis
Savivaldybė	Alytaus rajono savivaldybė
Gyventojų (2023)	1 192
Plotas	2,08 km²
Tankumas (2023)	573 žm./km²
Pašto kodas	LT-64037
Vikiteka	Simnas
Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) Vardininkas: Sim̃nas Kilmininkas: Sim̃no Naudininkas: Sim̃nui Galininkas: Sim̃ną Įnagininkas: Simnù Vietininkas: Simnè
rus. Симно

Simno ežeras

Etimologija

Tačiau gali būti, kad jis yra vandenvardinis vietovardis – nuo Simno ežero, telkšančio į šiaurę nuo miesto, nors yra sunku paaiškinti tokį ežero pavadinimą. Tarus, kad miesto pavadinimas – asmenvardinis vietovardis, tektų imtis prielaidos, kad jis galbūt kilęs nuo krikščioniško vardo Simonas (Simas).

Liaudies etimologija pasakoja legendą, kad labai seniai gyveno du gerieji milžinai – Simas ir Sinas. Susiėjo jie draugėn ir nutarė pasirinktam miesteliui pastatyti labai gražią bažnyčią, tačiau apsidairę aplinkui nerado tinkamo kalnelio. Tada vienas puolė nešti žemių iš rytų, kitas – iš vakarų. Supylė jie kalnelį, o daubose, iš kur žemes sėmė, dabar tyvuoliuoja Simno ir Giluičio ežerai. Baigę darbus, milžinai vienas kitą pavaišino taboka, paspaudė rankas, po saują brangenybių pažėrė į ežerus ir išsiskirstė kas sau – vienas medžioti, kitas žvejoti. Gyventojai, atsidėkodami milžinams, jų vardus sujungė į vieną – Simnas. Taip ir pavadino vietovę, kur jie ant kalnelio pastatė bažnyčią.

Geografija

Miestas įsikūręs prie Simno (šiaurėje) ir Giluičio (vakaruose) ežerų, pietuose telkšo Spernios tvenkiniai.

Istorija

Paminklas žuvusiems už sovietų valdžią

Gyvenvietė minima nuo 1382 m. Dabartinėje Simno vietoje pirmieji gyventojai pradėjo kurtis XV a. pradžioje, po Žalgirio mūšio. Nuo 1494 m. minimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio medžioklės , įėjęs į valstybinių dvarų kompleksą – Alytaus ekonomiją. Tai pirmasis Simno paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. XVI a. pradžioje ėmė augti miestelis, jame formavosi radialinė gatvių struktūra su netaisyklingos formos aikšte centre.

1520 m. valdytojas pradėjo statydinti gynybinių elementų turinčią Simno bažnyčią. Statybos ir gausių rekonstrukcijų darbai truko kelis šimtmečius, tačiau ankstyvojo renesanso bruožai išliko. Vertinga bažnyčios interjeras, šoniniame altoriuje esantis Dievo Motinos paveikslas laikomas stebuklingu. Tai seniausias Sūduvoje architektūros paminklas.

1625 m. Lietuvos vicekancleris ir Simno seniūnas Povilas Sapiega ėmė rūpintis miestelio savivalda ir 1626 m. sausio 2 d. valdovas Zigmantas Vaza suteikė miesto teises, antspaudą ir herbą. 1776 m. savivaldos neteko, bet 1792 m. birželio 15 d. Stanislovas Augustas išdavė privilegiją, kuria sugrąžino prarastas miesto teises, tačiau per politinę suirutę miestas jas vėl prarado.

XVIII a. prie bažnyčios vikariato veikė parapinė mokykla. XIX a. Simnas – Kalvarijos apskrities miestelis, valsčiaus centras. Amžiaus viduryje Simne įsteigtas paštas ir vaistinė. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Simnas garsėjo prekymečiais. XX a. tarpukariu Simnas – valsčiaus centras su keliomis įmonėmis, malūnais, vilnų karšyklomis. 1937 m. įkurta biblioteka. XX a. šalia miesto buvo maža Simno geležinkelio stotelė, už kelių kilometrų į rytus – didesnė Simno geležinkelio stotis, kuri ilgainiui pervadinta Mergalaukio geležinkelio stotimi.

1941 m. birželio 22 d. rytą Simne bombarduotos 553 šaulių pulko kareivinės, vėliau – Simno centras. 1941 m. rugpjūčio 12 d. Kalesnykų miške sušaudyta ~700 miestelio gyventojų.

Pokario metais apylinkėse veikė Dainavos apygardos, Dzūkų partizanų rinktinės ir Tauro apygardos, Vytauto partizanų rinktinės Lietuvos partizanai.

1956 m. gruodžio 28 d. pakartotinai suteiktos miesto teisės. Sovietmečiu buvo „Garbės ženklo“ ordino Simno tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė, prie kelio link Krosnos veikė melioratorių miestelis, Alytaus „Dainavos“ siuvimo fabriko cechas.

1999 m. patvirtintas dabartinis Simno herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI a.	Simno valsčiaus centras	?
1867–1915 m.		Kalvarijos apskritis
1919–1950 m.		Alytaus apskritis
1950–1953 m.	Simno apylinkės centras, Simno II apylinkės centras	Simno rajono centras	Kauno sritis
1953–1954 m.
1954–1956 m.	Simno apylinkės centras
1956–1959 m.	rajoninio pavaldumo miestas
1959–1963 m.		Alytaus rajonas
1963–1995 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Simno apylinkės centras
1995–	Simno seniūnijos centras	Alytaus rajono savivaldybė	Alytaus apskritis

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1888 m. ir 2021 m.
1888 m.	1900 m.*	1923 m.^sur.	1970 m.^sur.	1976 m.	1979 m.^sur.	1989 m.^sur.	2001 m.^sur.	2011 m.^sur.
1 870	1 642	1 519	1 716	1 800	1 625	2 313	1 980	1 514
2020 m.	2021 m.^sur.	-	-	-	-	-	-	-
1 199	1 247	-	-	-	-	-	-	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 1 514 žmonės: Lietuviai – 98,48% (1491); Kiti – 1,51% (23).

2001 m. gyveno 1 980 žmonės: Lietuviai – 98,48% (1950); Kiti – 1,51% (30).

Žymūs žmonės

• Jacob Barit (1797–1883), talmudistas, visuomenės veikėjas
• Vytautas Kasiulis (1918–1995), dailininkas.
• Kostantas Kazakevičius (1942–1997), inžinierius mechanikas, medžiagotyrininkas, habilituotas technologijos mokslų daktaras.

Sportas

• FK Simnas (futbolas)

Galerija

• Simno bažnyčia

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
2. Симно. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 29А (58) : Семь озер — Симфония. С.-Петербургъ, 1900., 931 psl. (rus.)
3. Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
4. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 189–193
5. Simno. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. X (Rukszenice — Sochaczew). Warszawa, 1889, 614 psl. (lenk.)
6. Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901. (Archive.org nuoroda)
7. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
8. Simnas. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 198 psl.
9. Simnas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 165 psl.
10. Simnas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 670
11. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
12. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
13. Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
14. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
16. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2012-07-07 iš Archive.is projekto

Nuorodos

• Simnas. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 566 psl.
• Istorija ir herbas 2006-05-03 iš Wayback Machine projekto.
• Žvilgsnis praeitin: mokytojų ir moksleivių surinkta Simno bei Mergalaukio kaimo istorija. – Alytus: Alytaus spaustuvė, 2004. – 472 p.: iliustr. –