Sausasis dokas

Sausasis dokas (angl. drydock, dry dock; rus. Сухой док) – siauras stacionarinis baseinas, kuris gali būti prileistas vandens (tada į jį įplaukia remonto reikalingas laivas), tada vanduo iš jo išsiurbiamas, ir įplaukęs laivas nusileidžia ant atramų sistemos. Sausieji dokai naudojami įvairiems laivams statyti, prižiūrėti ir remontuoti.

JAV Karinio laivyno povandeninis laivas USS „Greeneville“ (SSN-772) sausajame doke po susidūrimo su laivu „Ehime Maru“.

Sausųjų dokų variantas yra , kurie naudojami taip pat kaip sausieji dokai, tačiau yra ne kranto statiniai, o paprastai buksyruojami specifinės konstrukcijos laivai.

Istorija

Pagal Senovės Graikijos autorių Atėnėją Naukratį (gr. Ἀθήναιος Nαυκρατίτης) sausuosius dokus išrado Ptolemėjų Egipte, netrukus po Ptolemėjo IV Filopatoro (valdė 221–204 m. pr. m. e.) mirties. Atėnėjas sausųjų dokų išradimą aprašė 400 metų vėliau (apie 200 m.), tad galima manyti, jog klasikinėje antikoje šie dokai buvo žinomi. Spėjama, kad romėnų laivų statykla Narnijoje (Italija) buvo sausojo doko tipo.

Sausųjų dokų naudojimas Kinijoje yra ne vėlyvesnis kaip X a. 1088 m. Songų dinastijos laikų mokslininkas ir politikas Šen Kuo (1031–1095 m.) veikale „Sapnų baseino esė“ rašė apie sausuosius dokus.

Plaukiojamasis dokas. 1560 m. Venecijos medžio raižinys.

Vienas pirmųjų ankstyvųjų šiuolaikinių Europos ir seniausias išlikęs, vis dar naudojamas sausasis dokas buvo imtas naudoti 1495 m. Portsmuto kariniame uoste Henriko VII laikais. Šiame doke dabar stovi 1765 m. nuleistas karinis burlaivis HMS „Victory“.

Galbūt seniausias žinomas plaukiojamojo doko aprašymas pateiktas mažoje knygoje italų kalba „Descrittione dell’artifitiosa machina“, išleistoje 1560 m. Venecijoje. Šioje knygelėje nežinomas autorius prašė privilegijos naudoti naują metodą, leidžiantį išgelbėti ant seklumų užplaukusius laivus. O toliau su iliustracijomis aprašytas pats metodas. Iliustruojantis medžio raižinys rodo laivą, abipus kurio du dideli plūduriuojantys pastoliai, virš laivo sudarantys stogą. Laivą užtempdavo virvėmis, tvirtinamomis prie pastolių.

Stacionarieji sausieji dokai

Klasikinis sausasis dokas (angl. graving dock) yra siauras baseinas, kurio sienos paprastai yra gruntinės, sutvirtintos betonu. Baseino įplaukimo anga uždaroma vartais. Laivui įplaukus vartai uždaromi, vanduo išsiurbiamas, laivas nusileidžia ir lieka stovėti ant atramų. Kilio (angl. keel blocks) ir bortų atramos (angl. bilge block) išdėstomos iš anksto numatytose vietose. Kol doke dar yra vandens nardytojai gali paderinti atramų išdėstymą. Jų išdėstymas labai svarbus, kadangi netinkamai išdėsčius atramas dėl laivo masės laivo korpusas doke be vandens gali deformuotis. Pvz., priešpovandeninių laivų korpusai turi iš bortų kyšančius sonarų kupolus, dėl ko šių laivų korpusams reikia aukštesnių atramų.

Pašalinus vandens likučius laivo dugnas gali būti patogiai apžiūrėtas ir tvarkomas. Vienas dažniausių darbų, atliekamų sausuosiuose dokuose, yra apžėlusio korpuso valymas, taip pat šalinimas ir korpuso dažymas.

JAV Karinio laivyno balistinis raketinis povandeninis laivas USS „Michigan“ (SSBN-727) užtvindytame sausajame doke.

Baigus laivo tvarkymo darbus leidžiama vandeniui tekėti į sausąjį doką. Kylantis vandens lygis pakelia ir laivą.

Šiuolaikiniai stacionarieji sausieji dokai yra labiau dėžę primenančios skerspjūvio, kad labiau atitiktų šiuolaikinių laivų korpusų formą. Senesnio tipo sausųjų dokų skerspjūviai labiau atitiko laivų, kurie būdavo numatyti juose remontuoti, pleištiškus skerspjūvius. Tokios formos sausuosius dokus lengviau statyti, juose lengviau įrengti šonines atramas, laikančias laivą, dėl mažesnio doko tūrio reikia išsiurbti mažiau vandens.

Dengti stacionariniai sausieji dokai

Dalis sausųjų dokų, kuriuose stato karinius laivus, būna su stogais. Stogai neleidžia žvalgybiniams palydovams nufotografuoti statomų karo laivų konstrukcijos.

Antrojo pasaulinio karo metais Vokietija naudojo sutvirtintus sausuosius dokus – (vok. U-Boot-Bunker, angl. submarine pen), kuriuose tvarkomi povandeniniai laivai turėjo būti saugūs nuo Sąjungininkų aviacijos antskrydžių. Į karo pabaigą šių bunkerių efektyvumas sumažėjo, nes imtos naudoti bombos, pramušdavusios šių bunkerių stogus.
Šiais laikais dengti sausieji dokai naudojami tik aptarnaujant ir remontuojant balistinių raketų povandeninius laivus.

Dar vienas dengtųjų sausųjų dokų privalumas yra nepriklausomumas nuo oro. Statant šiuolaikinius sudėtingus karo ar kruizinius laivus tai svarbu, nes statymo užtrukimas brangiai kainuoja.

Nuorodos

1. Athenaeus of Naucratis (Yonge, C.D., Editor) The deipnosophists, or, Banquet of the learned of Athenæus, volume I, London: Henry G. Bohn, p.325 (5.204c)]
2. Levathes, Louise (1994). When China Ruled the Seas. Oxford University Press. p. 77. .
3. Sarton, George (1946), „Floating Docks in the Sixteenth Century“, Isis 36 (3/4): 153–154 p.]